?D?koju jums, moterys, kurios esate motinos! J?s priglaud?te savo ?sčiose žmogiškas b?tybes, išgyvendamos unikalią džiaugsmo ir gimdymo skausmo patirt?, kai Dievas šypsosi jums d?l naujagimio vaiko, kuris ateina ? šviesą, jums paveda globoti jo pirmuosius žingsnius, pad?ti jam augti, b?ti jo atspirties tašku, kuriuo jis gali remtis savo tolesn?je gyvenimo kelion?je.?
Jono Pauliaus II ?Laiško moterims? ištrauka, 1995 m.
?Laiškai Lietuvai?
Laiškai. Motinai, t?vui, mylimam žmogui, draugui, ?staigai; asmeniški, oficial?s ar mažiau svarb?s… Rašome juos ne tik d?l mus su kitu asmeniu skiriančio atstumo. Rašant laišką galima išlieti giliausiai slypinčius jausmus, skausmus, džiaugsmus… Tai neb?tinai turi b?ti kreipimasis, prašymas ar pasiaiškinimas, o tiesiog ? popieriuje d?stomos mintys. B?na, kad kai kuriuos dalykus tiesiai ? akis sunku pasakyti. Kartais, emocij? veikiami, pasakome per daug skaudži?, užgauli? žodži?, kuri? v?liau ne?manoma atšaukti. Arba pasakome per mažai. O laišką galime rašyti ilgai, galim pasverti žodžius ? daug paprasčiau juos išbraukti baltam lape nei iš pasąmon?s. Norint laišką parašyti ? reikia prisiruošti: pris?sti, pamąstyti, apsvarstyti. Tai prieštarauja šiuolaikiniam gyvenimui, kur visi visur skuba, o žmoni? tarpusavio santykiai tampa vis labiau paviršutiniški. Nesigilinam ? gyvenimo esmę ir prasmę, nes tam vis pritr?ksta laiko, o gal ir noro. Bet ateina metas stabtel?ti, atsis?sti ir… ?parašyti laišką?.
?Laiškai Lietuvai?. Taip buvo pavadintas ši? met? choreografinio samb?rio ?JOTVA? koncertas, skirtas mamoms. Nors teko man ?priverstinai? dalyvauti kiekvienoje generalin?je repeticijoje (mano dukros šoka mažiausi?j? šok?j? grup?se) ir koks esąs renginio ?eskizas? ? žinojau anksčiau, tačiau finalinis koncertas pranoko mano l?kesčius. Užteko ?siklausyti ? Virginijos Valenskait?s vadovaujamos jaun?j? skaitov? grup?s skaitom? eili? ir autentišk? laišk?, prisiminim? ištraukas, kad galima b?t? ?sisąmoninti, kokia tragiška buvo Lietuvos ir jos žmoni? praeitis. Klausiau t? žodži? ir mačiau gyvus vaizdus, ? tokius kraupius vaizdus, kad pavertus juos kadrais ir suk?rus filmą, ko gero, b?t? leista j? ži?r?ti tik suaugusiems. Kaip ilgai Lietuva buvo engiama ir niokojama! Kent? svetim?j? okupaciją, Ją nusiaub? pasauliniai karai, lyg cunamio banga Jos žmones nusineš? tr?mimai, Ji mat? beviltišką, kruviną partizan? kovą… Vis d?lto Jos vaikai atkakliai siek? laisv?s… Ir glaud?si prie Jos kaip prie Motinos.
Nepaisant begal?s slegianči? sunkum?, lietuviai neprarado žmogiškumo, orumo. Galb?t tam, kad užmiršt? skriaudas ir tiesiog neišprot?t?, jie b?r?si ? bendruomenes, spontaniškai ir instinktyviai ieškojo sau paguodos, atotr?kio nuo realyb?s. Rado b?dą atsidurti kitoje tikrov?je: šoko ir dainavo lietuviškas dainas. Rizikuodami mok? savo vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti, lietuviškai melstis…
Kaip beb?t?, gyvenimas nestovi vietoje: vieniems ? džiaugsmas gimus k?dikiui, kitiems ? skausmas d?l artimojo mirties… Taip jau viskas Dievo sutvarkyta ? žmogus niekada negali b?ti tikras d?l rytojaus, tačiau kas beatsitikt? ? reikia eiti pirmyn.
Visa tai atspind?jo Kornelijos Janušanien?s parengta koncerto choreografin? dalis. Lietuvos sovietin?s okupacijos laikmet? pragiedrina Jonini? burtai ir šokiai…
II pasaulinio karo šm?klą bando išsklaidyti mažyli?, vaik?, jauni? rateliai ir žaidimai.
Deja, palaipsniui gera nuotaika bl?sta, ? šokiai susipina su tr?mim? šm?kla. Suskamba rimtesn?, nostalgiška gaida; ? sceną ??skrenda? gerv?s, su jomis ateina ir ?ses?s?.
?žengia kovingi vyrai ? miško broliai.
Staiga pasigirsta š?viai. Visi vyrai, vienas po kito, krenta negyvi. Tyliai ? sceną ?slinkusios merginos ir malda ?T?ve m?s?, kuris esi danguje, teesie Tavo vardas ? Lietuva…? pakelia juos iš miego.
Pro juos pirmyn žengia solist? Vida Bobinait? ir dainuoja Justino Marcinkevičiaus dainą (kurios aidą gird?jome ir anksčiau) ?D?l tos dainos?.
Poeto žodžiuose slypi begalinis r?pestis d?l Lietuvos ateities, jos palikimo: ar ateinančios kartos sugeb?s ją myl?ti ir vertinti, ar ?žvelgs tai, kaip sunku buvo prot?viams, seneliams ir t?vams išsaugoti gimtąj? žod?, teritoriją, kult?rą? Daina skatina praeities liudytojus (medžius, ežerus, upelius, sud?v?tas lovatieses, spragilus…) neleisti ateities kartoms užmiršti an? laik? bei t?, kurie kent?jo d?l laisvos Lietuvos, d?l savo vaik? laisv?s.
Koncertą vainikavo finalinis, iškilmingas ?Žolyn?lis?. ? sceną iš?jo visi ?JOTVOS? dalyviai su g?l?mis ir pači? parašytais laiškais savo mamyt?ms. Special? laišką paraš? ir vadov? Kornelija. J? skyr? vyrams ? kad ?žvelgt?, pasteb?t? moter?-motiną kaip žmog?, kuris kiekvieną dieną yra atsidavęs, pasiaukojęs savo šeimai. Moter?, kuri pasirengusi iškent?ti kiekvieną kančią d?l savo vaik?. Beje, ne vis? ?kančios? vienodos. Vien? sunku jas bevadinti ?kančiomis?, veikiau kasdienybe, rutina, mat r?pinimasis kasdieniais buities dalykais toks ir yra. Kit? kanči? ne?manoma ?sivaizduoti: ką gi gali jausti motina, globodama nepagydomą ar ne?gal? savo vaiką, ką gali jausti motina, palaidojusi savo k?dik??
Sal?je ne viena mama nubrauk? ašarą, mat ne viena Kornelijos žodžiuose surado dalelę savęs. Aš irgi.
Visuomen?je yra tem?, kurios virtę tabu, apie kurias geriau nekalb?ti. Ne?domu ir nepatrauklu viešai diskutuoti apie ?nepatogias? problemas (pvz., girtuoklyst?, smurtas, abejingumas šeimoje). Susitikę ne?gal? žmog?, instinktyviai nukreipiam žvilgsn? ? kitą pusę, nors žinome, kad taip nedera. Išgirdę apie kit? nelaimes, tik palinguojam galvą. Pamatę per televiziją svetur siaut?jusius žem?s dreb?jimus, v?tras, potvynius, karus ir j? pasekmes t? krašt? gyventojams ? neatsitraukiam nuo savo užsi?mim?, retai susimąstom: ?Kaip dabar ten žmon?s gali gyventi?? Pagalvojam: ?Gerai, kad tai vyksta ne pas mus?. O ar pad?kojam Dievui, kad m?s? visa tai nepasiek?? Ar sugebam džiaugtis tuo, ką turime? Kad esame sveiki, turime maisto, savo pastogę, taiką. Kad galime ramiai auginti savo vaikus, išleisti juos ? mokslus, užtikrinti jiems geresnę ateit?. Ar nulenkiam galvas prieš tuos, kurie d?l m?s? šviesesn?s b?ties paaukojo patys save?
Vis d?lto aš, kaip mama, jaučiu nerimą d?l ateities: yra gerai, kad tik blogiau neb?t?, kad tik mano vaikai netur?t? kent?ti nuo stichij?, kad nereik?t? jiems išgyventi kar?, priespaudos, staigi? netekči?, kad gal?t? ramiai ir saugiai gyventi, ateity auginti savo vaikus… Rašau laišką pačiam Dievui… D?l savo šeimos ir viso pasaulio.
www.punskas.pl, Božena Bobinien?
Didžiausia pagarba ir pad?ka Gerb.Kornelijai Janušanienei ir Jos pagalbininkams.Išties? Kornelija -deimantin? moteris!