Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą:
„Su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.
Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’. Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’.
Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’
Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“. Evangelija Mt 25, 1–13
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius
Lengva įsivaizduoti, kaip skaudžiai nusivylė tos paikos mergaitės: jos gi taip ruošėsi į karaliaus vestuves! Gražiausiai išsipuošė, apgalvojo, kokios bus žavios, sąmojingos ir linksmos, tačiau… Pasirodė, kad tame pokylyje vis dėlto svarbiausias buvo jaunikis su nuotaka. Kol jie nepasirodė, linksmybės neprasidėjo. Ilgas laukimas, nerimas, gęstantys žibintai. Kaip bebūtų gražiai nusiteikusios, netrukus pajautė, kad būtent jos turi kurti džiugią aplinką, kitus papuošti ir pagerbti, kitaip jų buvimas neturi prasmės. Teko bėgti kažkur naktį, keistai atrodyti su šventiniais drabužiais ne vietoje, kažkur belstis, o galiausiai pasirodė, kad viskas neteko prasmės: pavėluota. Ir nuo vartų jas besibeldžiančias nuvijo: savosiomis čia pripažįsta tas, kurios pasirengusios pasitinka jaunikį, o ne tas, kurios kažkur bėgioja po naktį.
Tai pasakojimas apie žmones, kurie pasikliauja jausmais, pamiršdami, kad reikia tam tikro pagrindo, tarsi karkaso, ant kurio galima savo dvasios grožybes patikimai pritvirtinti, kad visi mūsų dvasios turtai atlaikytų laukimo išbandymą, sausros laikus. Tikėjimo kelyje pavojinga pasikliauti vien jausmais, kad ir kokie jie būtų įkvepiantys, gražūs ir džiaugsmingi. Neišvengiamai ateina sutemos ir jausmų ugnelei blėstant, reikia žibintą pamaitinti iš maldingumo bei gerų darbų, gerų įpročių indo. Jei tų dalykų trūksta, jausmui blėstant, darosi nežinia, iš kur paimti. Tikėjime ieškome, laukiame ir sutinkame Dievą, ir būtent jis yra svarbiausias gyvenimo šventėje, jo šventas asmuo, o ne vien mūsų pojūčiai jo belaukiant. Apaštalas sako: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas.“ Tokia turi būti mūsų žemiškųjų žibintų šviesa.
Bernardinai.lt