Berznyko kapinės
Lietuvos kariai, palaidoti Berznyko kapinėse, žuvo karinio konflikto su Lenkija metu mūšyje, įvykusiame 1920 m. rugsėjo 22-23 d. kiek į pietus nuo Berznyko. Būtent šie įvykiai turėjo lemti pietų Sūduvos valstybinę priklausomybę. Mūšyje Lietuvos kariuomenės 5-asis pėstininkų pulkas atkakliai gynėsi, bet buvo priverstas trauktis. Dalis žuvusių mūšio lauke Lietuvos karių palaidota Berznyko bažnytkaimio kapinėse. Praėjus keliems dešimtmečiams, vietos lietuvių pastangomis pastatytas atmintinis paminklas, kurį pašventino Berznyko parapijos klebonas Stefan Dmoch. Vėliau atgimusi Lietuvos valstybė ne tik susidomėjo užsienyje esančiomis Lietuvos karių, tremtinių ar partizanų palaidojimo vietomis, bet ėmėsi jas klasifikuoti, rengti istorinius tyrimus, restauruoti. Puikiai atnaujinta Lietuvos karių palaidojimo vieta Seinuose, atlikti istoriniai tyrimai, pasirengta karių kapų atnaujinimui Berznyko kapinėse.
Atnaujinus karių palaidojimo vietą Seinuose, atrodė, nekils didesnių sunkumų tą patį padaryti gretimame Berznyko bažnytkaimyje. Todėl netrukus prasidėjo konkretūs projektų ir leidimų derinimo darbai. Kol vyko susitikimai ir pasikeitimas informacija, šalia Lietuvos karių kapų Berznyke išdygo monumentalus paminklas, kurio įrašas skelbė, kad jis skiriamas 1920 m. „Nemuno mūšiui“ atminti. Visiems tapo aišku, kad paminklo dydis, išraiška ir vieta (jis pastatytas greta ir „už nugaros“ Lietuvos karių antkapių) taps rimta kliūtimi Lietuvos architektų sumanymams įgyvendinti.
Žeidžia lenkų tautinius jausmus
Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 2002 01 09 d. rašte Lenkų tautos kovų ir kančių atminimo apsaugos tarybai Varšuvoje (ji rūpinasi šiais klausimais) buvo išreikšta viltis, kad leidimas deramai sutvarkyti palaidojimo vietas būtų „gražus Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties abipusio supratimo pavyzdys„. Lietuvos architektai pateikė architektūrinius Lietuvos karių kapų sutvarkymo pasiūlymus, priderindami juos prie jau pasikeitusios architektūrinės aplinkos, ir siūlė tęsti derinimo darbus.
Po poros mėnesių Seinų krašte veikiančios patriotinės lenkų organizacijos pasipiktino sumanymu atnaujinti Lietuvos karių palaidojimo vietą Berznyke. 2002 03 16 d. išplatintame atvirajame laiške Lenkų tautos kovų ir kančių atminimo apsaugos tarybai teigiama, kad Lietuvos karių kapų sutvarkymas Berznyke žeidžia lenkų tautinius jausmus ir netarnauja geriems Lenkijos ir Lietuvos santykiams. Lenkų tautos kovų ir kančių atminimo apsaugos taryba, elgdamasi trumparegiškai, nusprendė vilkinti problemos sprendimą ir tuomet leidimo tvarkyti kapus nedavė.
Berznyko vardas pateko į susitikimų darbotvarkes
Diskusijos tęsėsi. Lietuvos karių kapų Berznyke atnaujinimo klausimas tapo netikėtai iškilusia Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių problema. (…) Dar prieš metus Berznyko klebonas ir kartu Palenkės vaivadijos pasienio tarnybos kapelionas St. Dmoch (tas pats, kuris anksčiau pašventino lietuvių paminklą) užsiminė, kad jam asmeniškai „lietuviškas paminklas“ netrukdo, tačiau iškart pridūrė, jog jis privalo klausyti savo parapijiečių. O pastarieji, pasak jo, jau „surinko protesto parašus“. Parašų klebonas rodyti nenorėjo, tačiau patarė kreiptis į Varšuvą arba Elko kuriją, kuri, pasak jo, priima visus sprendimus. Jis įpareigotas juos vykdyti.
Politiškai „palaimino“
Š.m. gegužės 5 d. LR konsulato Seinuose iniciatyva įvyko Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės D. Varnaitės vadovaujamos delegacijos susitikimas su Palenkės vaivadijos Suvalkų skyriaus kultūros paminklų priežiūros įstaigos vadovu bei Berznyko parapijos klebonu St. Dmoch. Vizito tikslas buvo galutinai susitarti dėl Lietuvos karių kapų Berznyke atnaujinimo, suderinti darbų pradžios datą, teritorijos apželdinimo klausimus. Tikėtasi panaikinti paskutines kliūtis, tuo labiau kad jau anksčiau buvo gauti signalai, jog minėtosios Lenkų tautos kovų ir kančių atminimo apsaugos tarybos vadovybė palankiai įvertino Lietuvos pasiūlytą antrąjį projektą ir politiškai jį „palaimino“. Iš tiesų Palenkės vaivadijos Suvalkų skyriaus kultūros paminklų priežiūros įstaigos vadovas J. Mackiewicz jokių esminių pastabų neturėjo ir labai greit likusias smulkmenas suderino su projekto autoriumi prof. R. Buivydu. Dar tą pačią dieną faksu gautas leidimas pradėti kapų tvarkymo darbus.
Berznyko klebonui abejonių kilo daugiau. Nors „prispaustas prie sienos“ ant projekto ranka užrašė sutinkąs pradėti tvarkymo darbus, tačiau užsiminė, kad būtent tą pačią dieną Elko kurijoje vyksta posėdis, kurio metu ir bus priimtas galutinis sprendimas. Pridūrė, kad gali kilti abejonių dėl Lietuvos pusės pasiūlyto įrašo „Gloria victis“ bei lietuvių ir lenkų kalbomis – „Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“. Jo manymu, lietuviai galėtų sutikti taip pat antkapinius kryžius perstatyti į kitą pusę.
Kurija sutinka, tik kryžius siūlo perstatyti į kitą antkapių pusę
Skambinome Elko kurijai. Klebonas St. Dmoch neklydo. Tą dieną iš tiesų Elke vyko Kurijos architektūros ir sakralinio meno komisijos posėdis. Pažymoje, kurios kopiją atsiuntė Elko vyskupijos kurija (adresuota Palenkės vaivadijos vicevaivadai), išdėstoma nuomonė dėl Lietuvos karių palaidojimo vietos Berznyke sutvarkymo. Vyskupijos valdytojai „aprobuoja, kad karių palaidojimo vieta būtų sutvarkyta„, tačiau pateikia keletą pastabų.
Visų pirma, kaip rašoma pažymoje, „Komisija pritaria Berznyko parapijos klebono kun. Stefan Dmoch siūlymui, kad kryžiai, pastatyti ant Lietuvos karių kapų, būtų atsukti į stovintį lenkų paminklą„. Deja, Kurijos pažymoje nenurodoma, ar kryžių apsukimas arba perkėlimas į kitą antkapio pusę neprieštarauja visuotinai Katalikų Bažnyčioje praktikuojamiems laidojimo papročiams.
Architektūros ir sakralinio meno komisija labiau kategoriška buvo svarstydama įrašo, kurį siūloma iškalti paminkle, klausimą. Nusprendė pateikti šiek tiek platesnį paaiškinimą. Palenkės vaivadijos vicevaivada J. Półjanowicz informuojamas, kad įrašas „Gloria victis. Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“ nesusijęs su Lietuvos karių paaukota už Lietuvos laisvę gyvybe, bet jų (lietuvių) dalyvavimu „raudonajame žygyje į Vakarus„. Todėl Komisija nesutinka, kad karių paaukota gyvybė „būtų naudojama istorijai falsifikuoti„. Pažymos pabaigoje informuojama, kad galutinį sprendimą dėl leidimo sutvarkyti Lietuvos karių palaidojimo vietą priims kapinių administratorius, Berznyko klebonas St. Dmoch. Be to, susirašinėti reikėtų tik su juo. Reikia pridurti, kad maždaug po savaitės kun. St. Dmoch atsisveikino su Berznyko parapija, o į jo vietą paskirtas kitas parapijos valdytojas.
Arkivyskupo W. Ziembos žodžius derėtų atsiminti
2001 m. rugpjūčio 18 d., atidengiant Berznyke lenkiškąjį paminklą, arkivyskupas W. Ziemba homilijos metu kalbėjo: „(…) šiandien prisimename tuos, kurie už šią žemę kovojo. Ši žemė tiek lietuviams, tiek lenkams buvo gimtoji žemė. Ši mažoji tėvynė šventai priklausė ir vieniems, ir kitiems„. Kai gimė nepriklausoma Lenkija ir nepriklausoma Lietuva, labai sunku buvo susitaikyti su tuo, kad ir kiti gali mylėti tą pačią gimtąją žemę, – kalbėjo arkivyskupas W. Ziemba. Išties išmintingi ir prasmingi žodžiai, kurie, atrodė, 2001 m. galutinai užbaigs nesutarimus ir leis taip pat pagerbti Lietuvos karius, paaukojusius gyvybę už savo tėvynės laisvę. Taip neatsitiko, nors įsiskaičius į arkivyskupo žodžius galima įžvelgti aiškiai nubrėžtą ateities viziją. Šiandieną galima tik apgailestauti, kad jau cituotos Elko kurijos pažymos autorius (-iai) gan lengvabūdiškai ir tiesmukiškai atliko savo darbą. Akivaizdu, kad rezultatas galėjęs būti visiškai kitoks, jeigu būtų šiek tiek atidžiau norėta pasiskaityti arkivysk. W. Ziembos kalbą, kurią nesunkiai galima rasti Elko kurijos tinklalapyje.
Vietos laikraštis žengė dar toliau
Kaip praneša regioninis laikraštis „Gazeta Współczesna“ (2004 06 01), Palenkės vaivadijos Suvalkų skyriaus vyr. architektas J. Mackiewicz už duotą leidimą pradėti Lietuvos karių kapų tvarkymo darbus buvo įskųstas prokuratūrai. Pareiškimą dėl padaryto nusikaltimo Suvalkų rajono prokuratūrai įteikė Suvalkų regione veikiančios karo veteranų organizacijos.
„Lietuviai susidėjo su bolševikais„, _ tęsia pasakojimą minėtasis dienraštis. Pasak straipsnio autoriaus, Lenkijos kariuomenė ginkluotosios kampanijos prieš bolševikus metu buvo priversta nugalėti ir jų sąjungininkus lietuvius. „Bolševikų sąjungininkai kaip tik tuo metu patyrė daugiausia nuostolių, o savo žuvusiuosius palaidojo Berznyko kapinėse„, _ rašoma. Straipsnio autorius teigia, kad oficialusis Vilnius 2001 m. nesutiko, kad jau pastatytas Berznyke lenkų paminklas taptų bendru susitaikymo paminklu. Lietuviai nusprendė pateikti „savosios istorijos įamžinimo projektą„. Tačiau dėl architektūrinės išraiškos ir paminklo įrašo lenkų pusė sutikti negalėjo.
P.M.
