Seinų kunigų seminarija
2006 m. sukako 180 metų nuo to laiko, kai Seinuose buvo įkurta dvasinė seminarija. Vargu ar Elko vyskupijos arba bent Seinų dekanato vadovybė ryšis surengti šiam jubiliejui skirtas iškilmes, tačiau šios švietimo įstaigos 100 metų veiklos istorija _ neabejotinai didelis mūsų turtas.
Kaip ir kiekviena švietimo įstaiga, Seinų kunigų seminarija atliko milžinišką šviečiamąjį ir auklėjamąjį darbą. Įtaka buvo dar didesnė, kadangi kunigų seminarija – tai specifinė mokykla. Ji ruošia būsimus kunigus dirbti parapijose, su žmonėmis. O ypač Seinų kunigų seminarijos veiklos laikotarpiu (1826-1926) dvasininkų vaidmuo miestelių ar kaimų gyventojų gyvenime buvo labai didelis. Daugeliu atveju nuo jų priklausė vietos bendruomenės gyvenimas, švietimas, vietos tradicijų, gimtosios kalbos išsaugojimas. Seinų kunigų seminarijoje mokėsi daug žymių asmenybių, vėliau tapusių modernios Lietuvos valstybės kūrėjais. Tačiau ne mažiau svarbūs ir tie anoniminiai, idealizmo kupini Seinų seminarijos auklėtiniai, kurie visą gyvenimą dirbo mažose parapijose, labai dažnai toli nuo gimtųjų namų arba lietuvių išeivijoje, ir visas savo jėgas atidavė tam, kad lietuviai išliktų ištikimi Dievui bei gimtajai lietuvių kalbai, Tėvynei. Tad verta nors trumpai priminti Seinų kunigų seminarijos istoriją ir jos vaidmenį, plečiant lietuvių inteligentijos gretas.
Po trečiojo Respublikos padalijimo Prūsijos teritorijoje 1798 m. buvo įkurta Vygrių vyskupija. Jai priklausė 239 parapijos ir 300 000 tikinčiųjų. Po Tilžės sutarties (1807 m.) prie Rusijos imperijos prijungta Balstogės sritis. Vygrių vyskupija neteko 59 parapijų ir apie 135 tūkstančių tikinčiųjų. 1815 m. vėl keitėsi administracinės ribos, todėl Vygrių vyskupija buvo reorganizuota. 1818 m. birželio 30 d. Pijaus VII sprendimu įkurta Seinų (arba Augustavo) vyskupija. Joje buvo 120 parapijų ir apie 370 tūkstančių tikinčiųjų. Naujai įkurtos vyskupijos teritorija jau nepasikeitė iki Pirmojo pasaulinio karo.
Seinų vyskupijos teritorijoje, Tikocino miestelyje, jau anksčiau veikė maža dvasinė seminarija. Tačiau ji buvo vyskupijos pakraštyje, toli nuo lietuviškų parapijų. Tikocino dvasinę seminariją baigusių lietuvių kunigų nepakakdavo visoms lietuviškoms parapijoms. Norėdamas pagerinti šią padėtį, Seinų vyskupas M. Manugevičius 1826 m. kunigų seminariją įsteigė Seinuose. Toks sprendimas visiškai pasiteisino. Nuo pat Seinų kunigų seminarijos įsteigimo į ją daugiausia kandidatų atvykdavo iš Marijampolės ir Kalvarijos apskričių.
Vyskupo M. Manugevičiaus 1826 m. priimtas sprendimas įsteigti seminariją Seinuose lėmė Seinų miestelio spartesnę plėtrą, tačiau labiausiai reikšmingas buvo šio krašto lietuviams. Jau 1828 m. vienas iš seminarijos profesorių pranešė vyskupui, kad daugelis klierikų nemoka kalbėti ir rašyti lenkiškai. Per visus seminarijos gyvavimo metus dauguma klierikų buvo lietuviai. Jie buvo baigę Marijampolės, kiek rečiau Suvalkų ar Lomžos gimnazijas. Kandidatai, atvykę iš Marijampolės gimnazijos, ir sudarė Seinų kunigų seminarijos lietuvių pagrindą.
1826 m. įkūrus Seinų dvasinę seminariją, mokytis joje pradėjo vos keliolika klierikų. Jų žymiai padaugėjo tik po 1863 m., kai Tikocino dvasinė seminarija buvo prijungta prie Seinų seminarijos, bei uždarius Kielcų vyskupijos seminariją (1893 m.). Nuo 1865 iki 1912 m. klierikų skaičius Seinų kunigų seminarijoje svyravo nuo 60 iki 80.
Tuometinės vyriausybės nurodymais, stojantieji į kunigų seminariją turėjo būti baigę bent 4 gimnazijos klases. Nuo 1864 iki 1903 m. stojančiųjų į Seinų dvasinę seminariją pasiruošimas labai įvairavo. Ne visuomet vyriausybės nurodymų buvo laikomasi. Pasitaikydavo klierikų, kurie ir nebuvo baigę reikiamo klasių skaičiaus. Tik XX a. pradžioje jau visi stojantys į seminariją tenkino pasaulietinės valdžios reikalavimus. Tačiau būtina pabrėžti, kad jokiu būdu negalime lyginti to meto mokymo sistemos su dabartine. Tarkim, 1862 m. Marijampolės gimnazijos išduotame pažymėjime, kuriame patvirtinama, kad mokinys baigė 4 klases, nurodomi tokie dalykai, kurių baigiamuosius egzaminus reikėjo išlaikyti: lenkų kalba, rusų kalba, lotynų kalba, graikų kalba, vokiečių arba prancūzų kalba, aritmetika, geografija, algebra, geometrija, visuotinė ir Rusijos istorija, Lenkijos istorija, kaligrafija, piešimas, gamtos mokslai. Matome, kad mokymo programa buvo gana plati.
Seinų kunigų seminarijos klierikų sąrašuose buvo pažymima jų socialinė kilmė. Kaip ir galima tikėtis, dauguma jų buvo Marijampolės ir Kalvarijos apskričių valstiečių vaikai. Jie dažniausiai lietuviai. Bajorų kilmės buvo lenkai, tačiau jų buvę nedaug.
Mokymo sistema Seinų kunigų seminarijoje mažai kuo skyrėsi nuo kitų dvasinių seminarijų sistemos. Mokslas joje truko 5 metus. 1862 m. vyskupas I. Lubienskis bandė reformuoti mokymo sistemą. Planuota, kad pirmieji mokslo metai bus tik pasirengimo metai, antraisiais ir trečiaisiais bus dėstomi filosofijos, trečiame kurse iki šeštojo _ teologijos dalykai. 1864 metais seminarijos rektorius vyriausybei rašė, kad jeigu vyskupo I. Lubienskio sumanymas bus įgyvendintas, Seinų seminarija prilygs aukščiausio lygio seminarijoms. Deja, naujiems suplanuotiems dalykams dėstyti trūko tinkamai pasirengusių profesorių, lėšų ir, žinoma, pasaulietinės valdžios palankumo. Tik 1907 m. Lenkijos vyskupų konferencija nutarė įvesti 6 metų kursą. Nuo 1892 m. rusų valdžia pradėjo labiau kontroliuoti seminarijos mokymo programą ir reikalauti, kad baigę seminariją kunigai išlaikytų rusų kalbos, literatūros ir Rusijos istorijos egzaminus. Tačiau iš egzaminų protokolų aiškiai matyti, kad klierikai nenoriai šių dalykų mokėsi, o pažymiai buvo gana prasti.
Nuo 1904/05 mokslo metų oficialiai įvestas lietuvių kalbos mokymas. Dėstyti pakviestas J. Laukaitis. J. Laukaičio įnašas į Seinų istoriją nepaprastai reikšmingas. Be profesoriavimo, jis uoliai reiškėsi visuomeninėje veikloje. Atgavus spaudą, su kitais bendraminčiais 1906 m. įsteigė Seinuose „Šaltinio“ spaustuvę. Matydamas, kaip kunigams trūksta lietuviškiems pamokslams medžiagos, 1908 m. įsteigė „Vadovą“. J. Laukaitis prisidėjo prie mūsų bendrinės kalbos kūrimo, dideli jo nuopelnai lietuvių liturginei terminijai. Jo verstos giesmės giedamos, litanijos, maldos kalbamos ligi šiol. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, užėjus bolševikams, J. Laukaitis buvo išvežtas į pietinę Rusiją, Donbaso sritį, kur ir mirė.
1826 m. Seinų kunigų seminarijoje pradėjo dirbti tik 3 profesoriai. Laikui bėgant jų daugėjo. XIX a. pabaigoje buvo jau 19. Reikia pabrėžti, kad ne visi dėstytojai turėjo mokslinius laipsnius, tačiau oficialiuose šaltiniuose jie vadinami profesoriais. Tik XIX a. pabaigoje dėstytojų, turinčių mokslinius laipsnius, buvusi dauguma. Kaip ir klierikai, XIX a. pabaigoje dauguma dėstytojų buvo kilę iš lietuviškų apskričių, baigę Marijampolės gimnaziją arba Veiverių mokytojų seminariją. Visą XIX a. antrąją pusę pasaulietinė valdžia kišosi į seminarijos vidaus veiklą. „Politiškai nepatikimi“ profesoriai negalėjo eiti savo pareigų, todėl nuolat vyko kova dėl profesūros. Kaip pavyzdį galima paminėti iš Prancūzijos atvykusį lotynų ir prancūzų kalbų dėstytoją prof. Karol de Maisonneuore, kurio 1866 m. nesutiko patvirtinti Tikybos komisija prie Vidaus reikalų ministerijos, pabrėždama, kad jis nežinantis, kokios esą vietos sąlygos, todėl savo pareigas galintis eiti tik kurį laiką. Tačiau 1868 m. jis buvo priverstas palikti Seinų kunigų seminariją. Tokių atvejų būta ir daugiau. Seminarijos profesūros požiūris į lietuvybę keitėsi kartu su lietuvių tautinio atgimimo sklaidos tempu. Ypač XIX a. pabaigoje Seinų kunigų seminarijoje dėstė nemažai lietuvių. Atsiminimų apie Seinų kunigų seminariją autoriai pažymi, kad nors daugelis profesorių viešai vengdavo demonstruoti savo lietuvių kilmę, tačiau daugeliu atveju toleruodavo tarp klierikų kylančias lietuvybės nuotaikas, jas palaikydavo.
Tyrinėjant Seinų dvasinės seminarijos istoriją, negalima nepaminėti jos poveikio ne tik Seinų miesto ar parapijos gyventojams, bet apskritai visai Lietuvai. Ypač XIX a. antrojoje pusėje Seinų kunigų seminarijoje susidarė palankios sąlygos reikštis lietuvių patriotinei dvasiai. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad dar prieš 1870 metus klierikai būrėsi lietuviškajam darbui. Įkurta keletas slaptų draugijų, kurių nariai nusibrėžė tikslus _ mokytis lietuvių kalbos, platinti lietuvišką spaudą, vėliau atlietuvinti visos Seinų vyskupijos kunigiją. Todėl Seinų kunigų seminarija laikui bėgant tapo svarbiu lietuvių švietimo židiniu. Nors joje oficialiai daugiausia vartota lenkų kalba, tačiau dauguma profesorių ir ypač auklėtinių buvo lietuviai.
Iš Seinų seminarijos išėjo pirmieji Sūduvos rašytojai, švietėjai. Vienas jų – tai kunigas A. Tatarė. Savo raštus lietuvių kalba jis spausdino Suvalkuose. Kunigas M. Brundza rašė lietuviškus elementorius, be to, pasižymėjo kaip knygnešys. Seminarijos auklėtinis kunigas M. Sederavičius pagarsėjo kaip knygų platintojas Užnemunėje. Pr. Būčys _ vyskupas, mokslininkas, J. Totoraitis _ istorikas, švietėjas, M. Gustaitis _ mokytojas, literatai _ V. Mykolaitis-Putinas ir A. Šmulkštys-Paprainis, S. Norkus _ aušrininkas, Punsko klebonas, J. Vailokaitis _ politikas, prel. M. Krupavičius _ visuomenininkas, valstybės veikėjas, ir daugelis kitų.
Petras MAKSIMAVIČIUS