Eglinės piliakalnis – maždaug 6 arų plokščiakalnio paviršiuje supiltas 8 m aukščio ir 4 m skersmens pylimas – sūduvių paliktas istorinis paminklas. Jis yra vienas iš daugelio paprūsėje XII-XIII a. sūduvių supiltų piliakalnių gintis nuo Kryžiuočių ordino puolimų. Piliakalnis supiltas iš žemės ir akmenų. Viršūnėje nedidelė plokštuma, apjuosta žemės pylimu. Kalno papėdėje tįso erdvus plotas, kuriame, galimas daiktas, buvo įsikūrusi sūduvių gyvenvietė. Šios vietovės geografinė ir gamtinė aplinka atitiko tų laikų gynybos poreikius. Iš rytų šį plotą supo raistai ir upė Vaipienė, o iš vakarų pusės saugojo ledyno metu išrausta patvinusi vaga, kuri į šiaurę nuo piliakalnio jungėsi su Vaipiene turbūt Rekečio (dabar Salaperūgio) ežere. Apie vandens telkinių vandeningumą pasakoja Jonas Judickas savo motinos Veronikos girdėtus senelio Juozo Žilinsko prisiminimus. Sudegus Smalnykuose Žilinskų sodybai, rąstus statybai iš Eglinės miško plukdė upe. 1784 m. kun. Antanas Laurinavičius Punsko parapijos užrašuose mini šį piliakalnį ir jo papėdėje esančią gyvenvietę. Slaviški žodžiai “horodišče”, “zamčysko”, “grodzisko”, pavartoti kartais kaip vietovardžiai, neturi nieko bendro su gyventojų vartojamais vietų vardais. Minimame Punsko klebono užraše parašyta, kad ūkininkai, dirbdami ar kasinėdami piliakalnio aplinkoje žemę, rado įvairios paskirties apyvokos daiktų ir senovinių ginklų. Ūkininkai rastus metalinius daiktus perdirbdavo į pasagas ir kitus reikalingus jiems įnagius (J. Višin., Dzieje suvals., 58 psl.). Panašiai pasakoja ir vietos gyventojai iš savo protėvių prisiminimų (Jonas Judickas, prosenelio kasinėjimai).
Pačio piliakalnio ir jo papėdės ilgą laiką niekas rimtai netyrinėjo. Tai padarė visai neseniai Varšuvos archeologijos muziejaus Baltų sektoriaus archeologai, vadovaujami muziejaus direktoriaus dr. Jono Jaskonio (Jan Jaskanis). Archeologės Anna Bitner-Wróblewska ir Grażyna Iwanowska dirbo čia kelias vasaras. Surinko labai įvairios medžiagos apie mūsų pirmtakų buitį, kovas: nemažai keramikos, dirbinių iš kaulo ir ragų, žemės apdirbimo įrankių, geležies ir plieno ginklų, turtingą papuošalų kolekciją. Nustatyta, kad dauguma radinių yra XI-XII a. Dalis Eglinės radinių eksponuojama Punsko istorijos muziejuje.
Jonas Pajaujis “Aušra” 1/1983