O kad sukas aplink žiedus bitutės, rinkdamos saldžias liepos žiedų dulkeles! O kas per dūzgimas stovint po senu liepos medžiu! Bitės nekreipia į tave dėmesio. Tu joms neįdomus, kai šitiek darbo jų laukia liepžiedžių žydėjimo metu. Jos pakyla į medžio viršūnėje medumi kvepiančius žiedus ir vėl nusileidžia į apačią, kur šakos glaudžiasi prie atvėsusios pavakariais žolės. Oi bus medaus! Tik kad visiems jo užtektų. Jeigu neparagausiu medaus, tai nors liepžiedžių prisiskinsiu, kad per žiemos šalčius būtų kuo gerklę sušildyti.
Seniau žmonės visada skynėsi liepžiedžių. Tai buvo vienas iš vaistų nuo peršalimo, skaudančios gerklės ar karščiavimo. Tada niekas nevartojo jokių gydomųjų tablečių, stebuklingų mikstūrų. Geriausia buvo gydytis tuo, kuo visais laikais žmonės gydėsi – gamtos dovanojamais vaistais. Šiandien galime netikėti alternatyviąja medicina, bet nors atkreipkime dėmesį į liepos žiedus, kuriuos tikriausiai dar ir šiandien mūsų močiutės laiko palėpės maišelyje. Liepų žiedai ne tik padeda peršalus. Jie nuramina, atpalaiduoja prieš miegą. Liepžiedžių nuoviras pagerina odą, padeda plaukams. Vaistams liepų žiedai visada renkami su lapeliais, po to džiovinami vėdinamoje, tamsioje patalpoje.
Liepžiedžiai dažniausiai prasiskleidžia birželio pabaigoje ir liepos pradžioje. Pavyzdžiui, vakarinėje Lietuvos dalyje liepos prakvimpa liepos pirmosiomis dienomis, o pajūryje – antroje mėnesio pusėje. Seniau kiekvienas lietuvis pasisodindavo prie sodybos liepaitę.
Įdomu yra tai, kad 1588 m. Lietuvos Statute buvo draudžiama naikinti liepynus. Tikriausiai vasara Lietuvoje tik ir kvepėdavo nuostabiais liepų žiedais. Svarbu pridurti, kad liepos medžio panaudojimas buvo itin įvairus. Jo apatinė žievė, kitaip vadinama karna, buvo naudojama vyžoms, krepšeliams pinti ar virvelėms sukti. O štai iš kamieno vyrai priskobdavo indų, geldučių ar net lopšelių. Sakoma, kad jos mediena šviesi, minkšta, o perdžiūvusi neskyla, tad nesunku iš jos skulptūrėles formuoti.
Liepa, tai moteriškumo simbolis. Gimus šeimoje mergaitei, prie namų būdavo sodinama liepelė. (Giliai širdyje džiaugiuosi, kad ir aš turiu tokią liepą, kuri šiandien yra žymiai už mane aukštesnė.) Galbūt todėl jos būdavo vadinamos motušėlėmis arba Dievo vabalėliais.
Taigi, kol dar žydi motušėlės, eikime jų skinti. Ne tik sveika, bet ir skanu gerti jų nuovirą.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl