Kelias dienas mąsčiau, ar parašyti straipsnio „Apie tą mokyklą „ant kalno“ tęsinį, ar ne. Galvojau, kad bus smagu, jeigu teksto pabaigoje paliksiu šiek tiek intrigos. Tačiau šį kartą neatsakyti klausimai atsiverstų prieš mane – prarasčiau smagiausią tėvelio atsiminimų dalį. Juk ne visada saugomi įrašai išsisaugoja. Kartais ima juos ir praryja super kietos naujųjų technologijų smegenys. Geriau juos paversti užrašais ir duoti paskaityti kitiems, nei vėliau gailėtis to nepadarius.
Tėtė: O da tau papasakosiu, kap mokykloj prasiskusdavom, tai atėjis mokytojas už trumpų plaukucų, kirptų „po bliūduku“, gražai lupterdavo iš po suolo, kad net kelia su visu suolu. Nespėji kulnų ištaisyc!
Čia kokias penkias minutes juokiausi, mūsiškai sakant, žvengiau. Išverkusios su mama juoko ašaras (ji visada dalyvauja mūsų pokalbiuose), galėjome tęsti vakaro pasišnekėjimus.
Tėtė: Aš irgi kampi rozų klūpojau. Bet praktiškai nežinau, už kų.
Čia vėl juokiausi kaip mažas vaikas. Visi prasiskutę NEŽINO, už ką jie būna nubausti. Tačiau tąkart tėtis nesijuokė. Matyt, jis tikrai tada jautėsi niekam nieko bloga nepadaręs.
Tėtė: In kampų ėjau, ir viskas!
Aš: Ir nepasiginčysi.
Tėtė: Alia kokia sarmata… Žmogau! Visų pamokų išstovėc kampi! Visųčės pas mus namie gyveno mokytojai. Kap paraina namo iš darbo, tai viskų papasakoja tėvam. Viskų jiej žino!
Mokyklose vaikai sėdėdavo tokiuose suoluose, kur da tadu rašalines turėjom. (Dar ciej suolai Vidugirų bažnyčoj stovi. Toki žali.) Tos rašalinės, tai tokios suoluose sudarytos skylukės tam rašalu indėc. Mes padzykavodavom, alia to rašalo niekas nejudzydavo. Dartės vaikai tuos suolus sulaužytų ir tuom rašalu būt visos sienos avarytos. Tais čėsais, jai inaina mokytojas, tai… net nežinau, in kų ca jį palygyc… Mokytojas, tai buvo pagarba!
Pabaiga? Ne. Tėtis dar daugiau man visko pasakojo. Gal ne tiek apie šią mokyklą, kiek apie jo vaikystės Vidugirių paveikslą. Apie tai bus ateity. Gal. Tikriausiai.
Įstrigę mano galvoje tėvelio žodžiai, kad „mokytojas – pagarba“, verčia suklusti. Ir trimis sakiniais užbaigti šį tekstą.
Mokykimės pagarbos mokytojams iš savo tėvų, senelių, globėjų… gal apskritai aplinkos, kurioje auklėjama būti žmogumi. Norėtųsi palinkėti kiekvienai mokyklai išsilavinusių, linksmų, mylinčių savo darbą mokytojų, kurie suvokia, kokią svarbią misiją jie atlieka augindami kartas lietuviškose šio krašto mokyklose. O mokytojams palinkėčiau turėti gerus ir pavyzdingus mokinius, kuriems mokytojas, kaip senais laikais, būtų autoritetu.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl