Kovo 11 d. Lazdijuose atidengtas paminklas 1949-ųjų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos signatarui, Pietų Lietuvos srities partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Paminklas įrengtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis. Jį sukūrė skulptorius Jonas Jagėla. Simboliška ir tai, kad aikštė prie Šv. Onos bažnyčios taip pat pavadinta Adolfo Ramanausko-Vanago vardu.
„Čia yra jo šaknys ir giminės. Pačioj geriausioje vietoje pasiūliau pastatyti paminklą, nes paminklas ne tik reprezentuoja jo žūtį ir patriotizmą, bet ir auklėja ateinančias kartas“, – sako Lazdijų meras Artūras Margelis.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. A. Ramanauskas 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio mėn. tapo partizanu. A. Ramanauskas iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Šiandien įvertinus visą žinomą A. Ramanausko-Vanago veiklą galima vienareikšmiai teigti, kad tai buvo partizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių. Adolfas Ramanauskas-Vanagas sakė: „Mes visi teturime vieną troškimą: iškovoti Lietuvai laisvę ir, jei Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą“ (Iš A. Ramanausko atsiminimų knygos „Daugel krito sūnų“).
