Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui
(Tęsinys)
1919 m. rugpjūčio mėnesį į Seinus atvažiavo Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius. Jo sutikti atvyko labai daug žmonių. Vieni norėjo pamatyti, kaip jis atrodo, kiti išgirsti, ką kalba. Dienraštis „Lietuva“ apie M. Sleževičiaus apsilankymą Seinuose rašė: „Privažiavęs prie vartų, automobilis sustojo, ir praėjęs pro mūsų karžygius kareivius gerbiamas svečias drauge su visa minia pėsčias ėjo per visą aikštę tarybos namų link, kur iškilminga ir karšta prakalba pasveikino susirinkusius, o tūkstančiai žmonių atsidėkojo jam galingu „valio“. Neapsakomas džiaugsmas pripildė visų širdis. Tiek jaunų, tiek senų akyse byrėjo ašaros. Viena apie 80 metų senutė, nubraukusi ašaras, prabilo: „Taip džiaugiuosi, kad ir man Dzievulis davė pamatyti savo šalies karalių“. Ir pasipylė iš visų mūsų apskrities kraštų, miestų, miestelių, kaimų, mokslo įstaigų, įvairių organizacijų ir draugijų atstovai – ne tik lietuviai, bet ir žydai. Ir dėjo prašymus, kad neatskirtų Seinų miesto ir apskrities nuo tėvynės Lietuvos, kad neduotų šalies pavergti lenkams (…). Gerbiamas svečias kiekvieno atstovo protestą ir pasisakymą sveikino prakalba. O kokie tvirti ir galingi yra protestai, kai matai, kad tai yra tikras žmonių balsas, tos šalies gyventojų, tos Šventos Žemės, kurią nuo amžių jų tėvai savo prakaitu ir krauju laistė. (…) Triukšmingu savo „valio“ minia sveikino atsilankiusį gerbiamą svečią ministrą pirmininką, Lietuvos valstybės prezidentą ir visą mūsų valdžią, mūsų narsiąją kariuomenę, kuri taip drąsiai gina mūsų motiną, tėvą (…). Vakare Seinų miesto ir apskrities įvairių draugijų pirmininkai ir valdininkai buvo pakviesti kartu su ministru pirmininku į vietos komendantūrą, kur komendantas ir apskrities viršininkas iškėlė iškilmingą vakarą.“
Aukštojo svečio apsilankymas ir dvasinis gyventojų palaikymas įvyko pačiu laiku. Po kelių dienų dėl Seinijos užvirė aršūs mūšiai.
„1919 m. vasaros atostogų metu buvau nuvykęs į Marijampolę, kur mokytojams buvo surengti pedagoginio ir bendro lavinimo trumpalaikiai kursai, – prisimena Jurgis Ramanauskas. – Čia buvo ir daugiau mūsų krašto mokytojų. Jau buvau pasirengęs grįžti į savo kraštą, kai vieną rytą lyg perkūnas trenkė žinia, kad Seinus ir net Lazdijus užėmė lenkai; jie taip pat sukilę ir kitose Seinų krašto vietose. Iš pradžių nenorėjau tam tikėti, nes kai išvažiavau iš Seinų, tai palyginus su 1919 m. pradžia, mūsų kariuomenė (komendantūra) buvo gerokai sustiprėjusi ir barą buvo užėmusi toli anapus Seinų. Todėl netikėjau, kad šiose vietose pasisekimo neturėję lenkų partizanai taip staigiai būtų paėmę net Lazdijus. Tačiau tai buvo faktas. Seinai buvo užimti.“
Lietuvos kariuomenės dalinys
Lenkų partizanams lengvai pavyko užimti Krasnapolį, Gibus ir Seinus, nes lietuvių gretose buvo išdavikas, pavojingas Trojos arklys – Seinų komendantūros kuopos vadas, karininkas Bardauskas. Per jį lenkų partizanai gaudavo žinias apie lietuvių karinės vadovybės planus bei lietuvių dalinių dislokavimą. Lenkai, pasinaudodami jo informacija, galėjo pasirinkti geriausią puolimo momentą. Bardausko kuopos kareiviai nujautė, kad vyksta kažkas negero. Bandė įsikišti viršila, bet Bardauskas jį nuramino, sakydamas, kad jis žiūrėtų savų pareigų.
Lemiamu momentu Bardauskas nuginklavo savo kuopos karius ir atidavė juos lenkų nelaisvėn. Viršilai, kuris buvo kitoje užtvaroje, Pronckuose, jis tuomet pranešė: „Veršila! Seinai ir visas sargybos paimi, mumi sumuša, ir mes paimti. Be šaudyma atitokite, iš kada kaui liti. Cenai visa kopa lanku.“ Netrukus Bardauskas pradėjo vadovauti lenkų partizanams.
Iš Seinų lietuvių kariai ir milicija traukėsi į Lazdijus. Lazdijai jau buvo priešo užimti. Reikėjo juos atsiimti jėga. Į pagalbą atvyko ir Marijampolės kar. Kemėžio vadovaujama kuopa. Lietuviai vėl užėmė Seinus. Čia jie paleido lenkų suimtus kareivius, atsiėmė savo turtą ir ginklus. Ilgai neužsibuvo, nes pasklido žinia, kad Seinų link traukia reguliarioji lenkų kariuomenė. Po to stiprios lietuvių kariuomenės pajėgos vėl puolė Seinus. Jų paimti nepavyko, nes lenkai čia buvo stipriai įsitvirtinę.
Seinų užėmimą 1919 m. rugpjūtį prisimena Seinų „Žiburio“ gimnazijos moksleivis, partizanas, „Geležinio Vilko“ karininkas Vladas Gražulevičius: „Tėvai svajojo išleisti mane į „mokslus“, bet vokiečių okupacija buvo sutrukdžiusi jų planą. 1918 m. Seinuose įsisteigė „Žiburio“ gimnazija. Nors jau buvau bernas, turėjau 18 metų, bet išlaikiau egzaminus tik į 2-rą klasę.
Apsigyvenau pas Seinų miesto lietuvį, su kurio sūnumi Petru taip pat jau vyru, buvome vienoj klasėj. 1919 m. vasarą Petras iš kažkur gavo du karinius šautuvus ir keliasdešimt šovinių. Atliekamu laiku eidavome į Seinų mišką pasimokyti šaudyti ir jau neblogai pataikydavome.
1919 m. rugpjūčio 23 d. naktį išgirdome už miesto šaudymą, bet nežinodami tikros šaudymo priežasties, nelabai tesijaudinome. Švintant šaudymas ėjo smarkyn ir jau arčiau miesto. Tada mudu su Petru nutarėme ištirti šaudymo priežastį. Tuo reikalu nubėgome į komendantūrą. Jau buvo prašvitę. Komendantūroj nieko neberadome. Vėliau paaiškėjo, kad lenkų partizanai puola Seinų miestą, todėl visi kariai buvo išėję į kautynes. Dar nesuspėjus mums grįžti namo, šaudymas jau prasidėjo miesto gatvėse. Likome nuo namų atkirsti ir atsidūrėme pavojuje. Čia pat pamatėme komendantūros karininką P. Kalikauską, vieną kovojantį su lenkų partizanų grupe. Jam padėti negalėjome, nes neturėjome ginklų; šautuvai buvo palikti namuose. Kalikauskas, stovėdamas šaligatvy, iš revolverio per keliasdešimtį žingsnių šaudė į lenkų partizanus, kurie, pabūgę taiklios Kalikausko ugnies, pasislėpė už namų.
Mes, neturėdami kur dingti, sprukome į bažnyčią, kuri buvo čia pat. Pasislėpėme zakristijoj, į kurią buvo atėję keli kunigai mišių laikyti, tačiau, apie bažnyčią vykstant kautynėms, išsiblaškę kažko laukė ir delsė. Po kelių minučių į bažnyčią įėjo, laikydami rankose revolverius, lenkų partizanai, bet apsižvalgę vėl išėjo.
Mūsų būsena buvo bloga, juo labiau, kad namuose ant sienos kabojo šautuvai, kuriuos lenkai radę gali mus sušaudyti. Šiuo momentu mes tik galvojome kaip pareiti namo, ir jei dar nesurado, paslėpti šautuvus ir šovinius, nes buvo jaučiama, kad miestas pereina į lenkų rankas.
Kadangi Petras buvo Seinų miesto gyventojas ir gerai žinojo nuošalesnes vietas apie bažnyčią, nuo kurios nepertoli buvo ir mūsų būstas, todėl mums pavyko iš zakristijos, pro kunigų seminarijos rūmus, per daržus pasiekti savo namus.
Būste radome viską tvarkoj, lenkai dar nebuvo užėję. Savo šautuvą pro langą išmečiau į bulvių daržą, bet beskubant paliko nepaslėptų šovinių. Namuose radome dar du mokinius. Susidarius didesnei grupei, buvo kieki linksmiau ir drąsiau laukti galo.
Po kelių minučių visaip keikdamiesi ir didžiausiu triukšmu, atkišę šautuvus, įsiveržė į mūsų kambarį lenkų partizanai. Suriko: rankas aukštyn! Sakė nusisukti į sieną ir stovėti pakėlus rankas. Taip išstovėjome, kol baigė kratyti mūsų būstą. Radę mano pasilikusius šovinius, partizanai įsiuto. Puolė mušti, reikalaudami pasakyti keno šoviniai. Mes aiškinomės, kad radome pamestus ir parsinešėme, tačiau partizanai netikėjo. Labiausiai puolė Petrą, matyti, kaip vietos gyventoją lenkai (nes buvo ir vietinių) jį pažinojo arba buvo vietos išgamų įskųstas, kad jis turįs ginklą.
Žiauriai elgdamiesi lenkai mus visus varė į savo štabą. Pakeliui M-kas užprotestavo prieš jų žiaurų elgesį, bet tas nepadėjo, lenkai pasidarė dar žiauresni ir jį sumušė.
Atsidūrėme kalėjime, kuriame buvo ir daugiau moksleivių, civilių valdininkų ir karių belaisvių. Kitą dieną kalėjimą aplankė lenkų partizanų vadas ir į mus prabilo lietuviškai, sakydamas, kad jis esąs „lietuvis“, kauniškis, ir kad lenkų partizanai yra kultūringi žmonės, nežudyti, bet išgelbėti mus atėję ir t. t. Matyti, buvo kuris nors išsigimusio Lietuvos dvarininkėlio sūnus. Po to kai kuriems moksleiviams paskelbė „manifestą“ ir iš kalėjimo paleido. Jų tarpan patekau ir aš. Petras su kitais pasiliko kalėjime. Jį grasino sušaudyti, nes ties jo tėvo namais radę nukautą lenkų partizaną.
Išėjęs iš kalėjimo nėjau į būstą, bet pasukau į gimnazijos bendrabutį. Eidamas gatve žiūriu… gi mano motina. Sužinojusi iš atbėgusių į Lazdijus apie įvykį Seinuose, pėsčia apie 18 kilometrų atėjo manęs ieškoti. Jai pavyko laimingai pereiti visas lenkų sargybas ir, neradusi manęs kambaryje, ėjo į kalėjimą. Motina, pamačiusi mane gyvą ir sveiką, džiaugsmo ašaromis apsiverkė. Dabar abudu nuėjome į bendrabutį.
Bendrabutyj, pasitarę su draugais, nutarėme surinkti smulkių žinių apie lenkus ir per mano motiną pasiųsti lietuviams į Lazdijus. Sakytam tikslui „sumobilizavome“ mažesnius vaikus (moksleivius), kurie turėjo, bėgiodami po miestą, apžiūrėti kiek ir kur stovi lenkų, kiek turi kulkosvaidžių ir kitokių ginklų ir t. t. Mūsų surinktomis žiniomis, pačiame mieste buvo per 900 ginkluotų lenkų. Viską surašę, pasirašėme trys ar daugiau, kad žinios būtų labiau patikimos. Tuo momentu mums nė į galvą neatėjo mintis, kad laiškas, patekęs į lenkų rankas su mūsų parašais, būtų mus išdavęs. Tuomet, aišku, mus būtų sušaudę.
Apie 12 val. (buvo sekmadienis) motina su mumis atsisveikino ir su laišku išėjo namo. Ar jai pavyko praeiti sargybas ar ne, nieko nežinojome, nes negalėjome palydėti.
Kitą dieną švintant vėl išgirdome šūvius. Po bendrabučio kiemą, panikos pagauti, lakstė lenkų partizanai. Iš kapų ir nuo miško maloniai sutratėjo lietuvių kulkosvaidžiai ir šautuvai. Iš anapus Seinų, nuo Gibų pusės, taip pat ėjo smarkus šaudymas. Mūsų širdys smarkiau plakė, jautėme, kad artinasi išvadavimo valanda.
Po 20–30 minučių ties mūsų bendrabučiu jau buvo lietuviai. Pirmučiausia pamačiau karininką Kalikauską ir klasės draugą gimnazistą Alksninį, vėliau gimnazistą K. Mikalonį (abudu buvo išbėgę lenkams užimant Seinus). Kar. Kalikauskas ir mokyklos bičiuliai nakties žygio buvo išvarginti, purvini ir iš po šalmų tik žibėjo akys.
Iš antros pusės į miestą irgi įsiveržė lietuviai. Seinai buvo atimti ir viskas vyko taip staigiai ir audringai, lyg lenkus būtų puolusi didžiulė kariuomenė. O iš tikrųjų, mūsų buvo tik viena kuopa, narsaus ir sumanaus vado karininko Kemėžio vadovaujama, komendantūros kariai, kurių priešaky mačiau narsiai puolantį kar. Kalikauską, ir partizanai. Mums buvo ypatingai linksma, kad su pirmomis grandinėmis į miestą įžengė ginkluoti mūsų mokyklos draugai. Tuo laiku jie buvo mūsų pasididžiavimas. (…)
Mes visi išsisklaidėme po miestą pasidžiaugti saviškių pergale, kiti pasveikinti iš kalėjimo išleistuosius draugus. Bėgdamas gatve į kalėjimo pusę, žiūriu… ogi mano motina ateina.
– Iš kur tu, mama?
– Gi, vaikeli, iš kalėjimo.
Paaiškėjo, kad jai nepavyko praeiti lenkų sargybų, juo blogiau, kad nemokėjo lenkiškai. Iš pradžių ją buvo nusivarę į partizanų Štabą, kur buvo privaryta daugiau lietuvių kaimiečių. Čia būdama pajuto baimę dėl laiško. Suprato, kad lenkai, užtikę laišką, gali apkaltinti ne tik ją, bet ir mus, laiške pasirašiusius savo tikras pavardes. Iš pradžių lenkai nekrėtė, tad ji, kamputy tupėdama tarp kitų moterėlių, pamažu, pirštais žnaibydama, laišką smulkiai suplėšė, ir pačiu laiku, nes netrukus buvo tardoma ir iškratyta.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl