Danutė Bartnykaitė-Novalskienė, gimusi 1941 m., iš Bubelių pasakoja: „Kiek žinau, tai iš Bubelių kaimo visi lietuviai išvažau in Lietuvų 1941 metais ir nei vienas negrįžo, o jų sodybose svecimus po kari inlaido gal valdza. Pamenu, kad an Puniškių vietos – sodyboj Koneška gyvena, kitos pavardės išėj iš galvos.
Mano dziedulis tai Mikas Bartnykas buvo Bubeliuose. Karneckų iš Rimkažarų tai Bubeliuose buvo daržai, tai pasistatė, Žukauskų tėviškį atgavo Albino sesuoj Aldonė Latvienė. Kap da pamenu, tai niekas Žukauskų namuose negyveno, o buvo mokykla iki 1954 m. Tai tadu cik gyveno tokia viena Jarmalavičienė šitoj Žukauskų stuboj.“
„Žiburio“ mokyklos bibliotekoje aptikau knygą „Nepriklausomai Lietuvai“, išleistą 1965 m. Čikagoje. Tai Lietuvos šaulių sąjungos tremtyje leidinys. Tarp lietuvių patriotinių organizacijų nepriklausomoje Lietuvoje ir išeivijoje vienintelė Lietuvos šaulių sąjunga turėjo ir tebeturi šūkį „Nepriklausomai Lietuvai“. Lietuvos šaulių sąjungos idėja kilo nepriklausomoje Lietuvoje 1919 m. pirmų ginkluotų kovų dėl šalies nepriklausomybės įkarštyje. Pirmieji veikę partizanai ir šauliai, laikui bėgant, buvo sujungti ir išaugo į didelę patriotinę organizaciją – Lietuvos šaulių sąjungą. Tada su pirmaisiais kariais savanoriais kartu kovojo ir partizanai, šauliai. Mūsų ano meto kraštiečiai taip pat praplėtė šias gretas, dažnai vengdami lenkų kariuomenės. Seinijos saviveiklininkams vadovaujantis muzikas, mokytojas, vargonininkas Juozas Pileckas iš Kučiūnų pranešė, kad Kučiūnuose pastatytas paminklas savanoriams, kovojusiems dėl Lietuvos pakraščių su lenkais. Tarp kitų išvardintas vienas mūsų kraštietis Petras Pečiulionis iš Žagarių, Berznyko valsčiaus, gimęs 1887 m. Jis žuvo Kučiūnuose, todėl jo pavardė ir atsirado tarp kitų žuvusių savanorių pavardžių minėtame paminkle.
Nežinia, kur jo kapas. Klausinėjant Žagariuose sakyta: „Buvo ir yra Peciukoniai Žagariuose, ne Pečiulioniai, jų palikuonys…“ Manėme, gal ranka rašytos raidės galėjo pakisti. Kreipiausi į puikiai apie archyvų dokumentus nusimanantį Juozą Vaznelį. Jam ilgokai paieškojus pavyko rasti šitą pavardę. 1889 m. krikšto metrikų knygos aktas nr. 170 informuoja: „PETRAS PIEČULANIS, 54 m. Andriaus ir 34 m. Onos Maksimilianytės sūnus, gimė BUBELIUOSE 1889-08-25.“
Dar istorijos mėgėją Gintarą Lučinską paprašiau paieškoti žinių apie Petrą Pečiulionį (Peciukonį iš Žagarių kaimo, tuomet Berznyko valsčiaus, Suvalkų vaivadijos). Jis tuojau atsiuntė tokią informaciją: P. Pečiulionis – ne tik Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, bet ir Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. Įsakymas kariuomenei Nr. 136, 1923 m. liepos 17 d. Petras Pečiulionis, Andriaus sūnus, gimė 1887 metais Seinų apskrities Kučiūnų valsčiaus Žagarių kaime – dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Pagal profesiją – žemdirbys. 1919 metų rugpjūčio 18 dieną savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 10-ajame pėstininkų Marijampolės pulke. Buvo ketvirtosios kuopos eilinis. Dalyvavo kovose prieš lenkus. 1920 metų rugpjūčio 22 dieną kautynėse ties Šipliškėmis žuvo. Kūnas liko kovos lauke anapus fronto. 1923 metų liepos mėnesį už lenkų fronte parodytą narsą po mirties apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi Nr. 1327. Kur palaidotas Petro Pečiulionio kūnas – nėra žinoma. LCVA, f. 929, ap. 6, b. 424, l. 166–169. Savanorių žygiai. T. 1. Kaunas, 1937, l. 337.
Įdomu. Vis dėlto Petras Pečiulionis ne iš Žagarių, kaip manėme ir kaip užrašyta Kučiūnuose, o gretimo Bubelių kaimo, Andriaus sūnus, gimęs dvejais metais (pagal krikšto metriką) vėliau, nei pateikia rašytiniai šaltiniai. Seniau tokių klaidų ir klaidelių pasitaikydavo, užrašinėjant ne vien pavardes, bet ir gimimo, mirties datas, galbūt ir vietoves. Užrašant gimimo datą – taikėsi dėl to, kad norėta save laikyti pilnamečiu arba šiek tiek vyresniu. Krikštyti vežta, jei sveikas vaikas, tai po žiemos ar po darbymečio, kai šeimoje galėjo net ir antras gimti, tai abu kartu krikštyta, gimimo datos nebuvo tikslios. O jaunuolis, norintis patekti kariuomenėn, turėjo būti pilnametis, todėl metų prisirašydavo, jei trūkdavo.
Dėkoju visiems, padėjusiems išspręsti šią mįslę.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl