Apie save ir poeziją kitaip

Šių metų gegužės 13–15 dienomis Seinuose, Punske ir Varšuvoje vyks Poezijos pavasario renginiai. Poezijos festivalio dalyviams portalas punskas.pl pateikė keletą klausimų, į kuriuos kiekvienas atsakė savaip. Poetas Eugenijus Ališanka atsakė eilėraščiais.

eugenijus-alisanka-73822498

Eugenijus Ališanka: Šiuose klausimuose telpa visa mano istorija, tad norėdamas atsakyti į juos išsamiai, turėčiau pernelyg ilgai pasakoti. Tačiau prisiminiau, kad į daugelį klausimų jau esu atsakęs – savo eilėraščiuose. Poezijoje išties labai daug telpa – beveik visas gyvenimas. Taigi atsakau į tavo klausimus būtent eilėraščiais iš įvairių mano knygų. Gal juose tiesos ir nedaug, bet ne mažiau, negu gyvenime.

Sigitas Birgelis: Papasakok apie save.

Eugenijus Ališanka:

gimiau alkanas

baigiau žaidimą klasėmis

diplomuotas melancholikas

visą gyvenimą dirbau padienius darbus

didžiausias stažas – kišenvagio

trumpai dirbęs klapčiuku prie vieno dievo

ir grabdirbiu prie kito

šiuo metu esu sezoninis rašytojas

gyvenu vienas su žmona ir sūnumi

esu išleidęs daugiau knygų negu parašęs

paskelbęs dešimtis paraiškų

apeliacijų ir aplikacijų

kelis pasiaiškinimus

šiemetinis kelių policijai apdovanotas

kultūros ministerijos premija

bėgių maratono laureatas

prašyčiau darbo pagal specialybę

kur nors prie žemės

kad ir piemeniu

su dūdelės alga

 

Kokią reikšmę Tavo gyvenime turi poezija?

 

parduočiau eilėraštį su visom atsarginėm dalim

mažai padėvėta seniausia europos kalba

autoriaus švarkas iš second hand

pilnomis kišenėmis tabako trupinių

kad ir pusvelčiui kad ir už butelį raudono

iš bordo apylinkių galėčiau nukabinti kojas

ant senos kranto su žvejais spoksočiau į ribuliuojantį

vandenį vanduo kaip vanduo visoj europoj

kiek drumstas atspindžio dugne nematai

tik raukšles bangeles kai pro šalį prašniokščia

gyvenimo džiaugsmu trykštantis garlaivis

nežinau kainos gal turėčiau primokėti

kaip tai juodaodei iš san deni

už vaizduotės gašlumą

turgaus aikštėj deruos dėl kiekvieno

žodžio balandžiai burkuoja drąsiai nardo

tarp prekystalių išnešiodami palmių šakeles

viena ir man darau viską kad tik nereikėtų

rašyti maitinu balandžius važiuoju traukiniu

su kiekviena diena sekas vis geriau

parduočiau paskutinį eilėraštį su visom

atsarginėm dalim ir atgal į miškus

 

Kokių aplinkybių vedamas tapai poetu?

 

pamenu griebdavaus ieties dar jaunas

į kalbos turnyrus mesdavaus stačia galva

karštakošis riteris

dievas tada nerūpėjo

dievas visad buvo pralaimėjimo dievas

sulinkęs po abitu be veido

gailestingas luošiams ir nevykėliams

išplėtęs šnerves uosdavau žirgo prakaitą

šviežio mėšlo kvapą pramaišiui

su garuojančiu krauju

dar nesupančiotas šeimyniniais pančiais

nepakeldamas antveidžio

perverdavau žvilgsniu

gražiausią šviesiaplaukę

žinodamas šiandien ji bus mano

sėkla papilvėj tvinksėjo stipriau negu širdis

negalvojau apie viso gyvenimo moterį

buvau karys nuo lūpų dar nenudžiūvęs

barbaro kraujas šiaurinių vėjų nugairintas veidas

kiek pablyškęs išsiilgęs saulėtų kraštų

su džiaugsmu priėmiau žinią

apie kryžiaus žygį

į pažadėtąją poezijos žemę

buvau jaunas

ir durnas turėčiau dabar pasakyti

išėjau karan

už tą patį pralaimėjimo dievą

 

Kurią savo knygų mėgsti labiausiai?

 

ne pirmą kartą susimaunu

vis bandau aprašyti miestą

kuriame gyvenu penkias dešimtis metų

 

nors gatvę pačią ilgiausią gatvę

jos dulkių pilnos panagės ir plaukai

karpyk nekarpęs

 

arba bent kiemą didžiausią kiemą pasaulyje

kur vienoje pusėje plieskia saulė

kitoje lietus su žaibais

per vidurį stoviu aš

braukdamas liūlį

be jokios priežasties

būčiau koks prancūzas koks eliuaras

sakyčiau pasaulis – vienatvė

 

ne pirmą kartą susimaunu

vis pro šalį

ir vėl rašau apie tą karkvabalį

kuris beldžias į langą

 

kvailas kaip pagonių dievas

niekada negirdėjęs apie stiklą ir betoną

beldžiasi visu kūnu be sielos

beldžiasi krinta į žolę į pragarą

kuriuo netiki

vėl keliasi prisikelia beldžiasi vėl 

taip ir neįgavęs proto

ir taip iki pat mirties

 

pavasaris pragariškas sezonas

ne pirmą kartą susimaunu

taip ir neįvaldęs amato

atsitrenkiu į žodžius

 

už kurių matos amatininkų miestas

gedimino bokštas

ir bažnyčios ir kalvarijų turgus

geriau įsižiūrėjus net rasos ir rokantiškės

De profundis, Domine, koks aš kvailys!

 

susimovęs karkvabalis

 

Kaip kiti vertina Tavo kūrybą?

 

 

turėjai suprasti tavo vieta po vandeniu

tarp bespalvių žolių

vos įžiūrimų iš valties

tarp nebylių ežero žuvų

kur minkščiausias patalas yra dumblas

o geriausi sapnai yra lietaus lašų ratilai

ežero paviršiuje

turėjai suprasti eugenijau

gyvenimas ir mirtis yra susisiekiantys indai

kelionė prasideda ten kur baigias deguonis

turėjai daug ką turėjai

dabar nebegrįši į peleno miestą

ir nepasakysi atsiprašau

norėjau kaip neronas pasigrožėti

liepsnų kolonom virš amžinojo miesto

seniai užmirštas tavo vardą uždraudė

skelbti netgi bulvariniuose laikraščiuose

negi tikėjais daugiau

už aistrą už kiekvieną ekstazės akimirką

moki pagal naktinį tarifą

o naktis šioje šalyje yra nepakaltinama

tavo vieta tarp tų kurie taip ir neišmoko

kvėpuoti plaučiais

kurie atsiaugino veidrodinius žvynus

ir vartos drumstam sapne

tavo vieta žiemą vasarą po ledu

kad ir po kokiu plonu kad ir

po visai nesančiu 

 

Ar dažnai tenka lankytis užsienio literatūros renginiuose?Ar jie Tau suteikia naujų kūrybinių polėkių?

 

parsivežiau dar vieną

kelionę

ištraukiu iš kuprinės

visa permirkus atsiduoda

vakarykštėm kojinėm

siužeto pamušalas prairęs

be draminės kulminacijos

geografiniu požiūriu

galėjo būti sėkminga

artikuliuotas reljefas

intriguojantys personažai

aštri neįprasta lietuvio liežuviui

virtuvė

pamenu tik užsidegė burna

nuo raudonųjų pipirų

prastovėjau išsižiojęs lietuje

net lauktuvėms laiko neliko

 

Kodėl rašai?

 

vis rečiau pajėgiu atsakyti į klausimą kodėl rašau

kartais atrodo: tam kad rašyčiau

kartais matau šviesą

vis mažiau mane domina poezija (juolab proza)

kartais atrodo: skaitau tam kad užmirščiau

kartais atrodo: esu kitapus šio nevalingo žodžių žaismo

vis dažniau prisiverčiu būti tarp lietuvių poetų

kartais jie širdingi ir skausmingi kaip rusų poezija

kartais jie girti ir agresyvūs kaip repas

kartais jie nesantys kaip aš

vis kukliau galvoju apie lietuvių poeziją

kartais prisimenu tik vieną kitą vardą: vytautas alfonsas sigitas

kartais sakau: ji išmokytų mane meno bet ne gyvenimo

kartais klausiu: argi jai rūpi kaip kokiam celanui gyvenimas

kartais tyliu: toks neišmanymas prisišauks bėdą

 

Ačiū už pokalbį.

Sigitas Birgelis, punskas.pl