Kai prisimename laisvės kovas, dažniausiai galvojame apie jų prasmę, apie pačių partizanų (daugiausia 20–30 metų amžiaus jaunuolių) tikėjimą, ateities viltis ir kovos lūkesčius.
„Kiekvienas idealistas, pasirinkęs Tėvynės gynėjo lemtį, tikėjo pergale ir troško gyventi. Jie ne tiek bijojo priešų ir mirties, kiek bijojo, kad tautiečiai nesupras jų aukos ir pamirš juos“ (Juozas Ambrazevičius-Brazaitis).
Kalba monsinjoro Alfonso Svarinsko įkurtame Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke vykusioje Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventėje 2019 metų liepos 13 dieną.
Talentingas poetas partizanas Bronius Krivickas, kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, rašė, kad ateities istoriką stebins komunistinės vergijos žiaurumas, tačiau dar labiau stebins tautos sugebėjimas nesuklupti po vergijos jungu, bet kovoti nepaprastai sunkią bei didžią kovą. Sovietų okupacija stengėsi palaužti fizinį bei dvasinį tautos pasipriešinimą. Fizinis pasipriešinimas buvo partizanų kova.
Ji rėmėsi dvasiniu pasipriešinimu – vidine energija ir moralinėmis nuostatomis, kurias išugdė nepriklausoma Lietuva. Partizanų kova, kaip savanoriška auka Tėvynei, buvo kraštutinis pasipriešinimo okupacijai būdas.
Galime sakyti: niekas nepražuvo – nė vienas tos kovos kraujo lašas. Dėl intensyviausio Baltijos šalyse partizaninio karo pokario Lietuvoje čia apsigyveno mažiausiai sovietinių kolonistų, būtent dėl to Lietuva buvo mažiausiai militarizuota. Tai lėmė, kad Lietuvai pirmiausia pavyko išstumti svetimkūnį – okupantų kariuomenę. Laisvės kovotojų dėka Lietuvoje buvo didžiausias netolerancijos, nepakantumo laipsnis, t. y. bendruomenės priešiškumo svetimųjų kariuomenei atmosfera.
Istorikai (dabar jau ir jauni istorikai) aprašo pagrindines partizanų ginkluotas kovas, jų veiklos kryptis ir organizaciją. Mažiau žinome apie vieno ilgiausio Europoje partizaninio pasipriešinimo psichologines ir dvasines priežastis. Juo labiau kad bolševikinė propaganda yra pakankamai sujaukusi mūsų istorinę atmintį: per kelis dešimtmečius okupacinė valdžia juodino partizanus kaip banditus ir žudikus. Todėl net ir šiuolaikinėje Lietuvoje partizanų kova nėra pripažįstama kaip akivaizdus mūsų istorijos faktas, bet dažnai vadinamas diskusiniu laikotarpiu, prieštaringa tema. Nors klausimai apie partizanus įtraukiami ir į valstybinių egzaminų užduotis, tačiau jie dar netapo visų pripažįstamais mūsų tautinio pasididžiavimo herojais kaip didieji kunigaikščiai ar tautinio atgimimo veikėjai. Dar dažnai aiškinama, kad ginkluotas pasipriešinimas buvęs žalingas, o kovotojų aukos beprasmės.
Aktyvaus pasipriešinimo kovotojų – partizanų – dramatiška kūryba (eilėraščiai, dienoraščiai, beletrizuoti atsiminimai) praskleidžia dvasinio pasipriešinimo svarbą ir jų sąmoningumo pamokas. Partizanų Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, Konstantino Bajerčiaus, Dianos Glemžaitės, Vytauto Šniuolio ir kitų kūriniai patvirtino partizanų dokumentuose įrašytą spaudos paskirtį: naikinti vergovės kompleksą; ugdyti partizanų drąsą, ryžtą ir tautinį sąmoningumą. Ginti ir meniniu žodžiu apdainuoti pagrindines tautos vertybes įpareigojo grėsmė šeimai, kaimynams, kaimo bendruomenei. Sovietinio režimo pavojus kaimo bendruomenės egzistencijai – vienas žmonių solidarumo veiksnių, kurį skatino tarpusavio ekonominė priklausomybė, kaimyniška talka. Juk patriotizmas prasideda nuo vietinės bendruomenės normų išlaikymo ir gynimo. Todėl iš Viešpaties rankų duotos žemės gynimas buvo tautos išlikimo garantija, didžiausia istorinė atspirtis.
Antroji partizanų kūrybos pamoka – meninis vaizdas negali tiesiogiai sustabdyti siautėjančių okupantų, bet gali palaikyti žmogaus buvimą ir puoselėti laisvės jausmą. Laisvė kaip lietuvio tapatybės ašis buvo skelbiama nuo seniausių laikų. Simonas Daukantas teigė, kad negali būti laisvas žmogus nelaisvoje tautoje. 1863 m. sukilimo dalyviai į klausimą, kas yra lietuvis, atsakė: lietuvis yra tas, kas myli laisvę ir laikosi Lietuvos Statuto. Laisvos tautos istorinė atmintis išlieka pagrindiniu atspara, kuris nebijo teroro. Laisvo buvimo reginiai, tradicijos, bendruomenėje įsišakniję moralės dėsniai yra objektyvūs praeities dydžiai. Jie tampa istorijos argumentais, skambančiais kaip vilties ir tikėjimo šūkiai. Kova už laisvę liudija kovojančiųjų žmogiškąjį vertingumą, o laisvės kaip esminės pilnutinio gyvenimo sąlygos gynimas duoda didvyriškų jėgų kovoti.
Trečioji įkvepianti partizanų pamoka – gyvenimo grožio suvokimas ir jo apdainavimas prasmingos mirties akivaizdoje. Mirties prasmę suteikdavo pasiaukojimas dėl artimųjų, dėl kitų. Mene išreikštas laisvo gyvenimo ilgesys davė vilties ištverti, suteikė vidinio džiaugsmo sulaukti okupacijos pabaigos, išlaikyti tautinį ir valstybinį Lietuvos tęstinumą. Lietuvos partizanų kūryboje išreikštos tragiškos ir dramatiškos pilietiškumo pamokos ir dabar primena apgintas tautines ir krikščioniškas vertybes.
Šias mintis apibendrinti galima vieno žymiausių XX a. lietuvių filologo, Vilniaus universiteto profesoriaus Juozo Girdzijausko įkvepiančiais žodžiais:
„Jūs, kurie nepabūgote priešo, kurie su ginklu rankose kovėtės už Tėvynės laisvę, Jūs — sušaudyti ir nukankinti, išniekinti, suversti į duobes ir sugrūsti į šulinius, – Jūsų pasiaukojimas ir Jūsų atminimas yra tas tyrasis šaltinis ir tasai švęstas vanduo, kuris gali išvalyti mūsų žaizdas ir nuplauti mūsų nuodėmes, kuris gali mus išgydyti. Jei tauta Jus pamirštų ar Jūsų išsižadėtų – ji nebebūtų jau lietuvių tauta. O jeigu ji nepajėgtų suvokti Jūsų aukos prasmės, ji nebūtų sveika, pilnavertė tauta. Todėl šiandien aktualiausias Lietuvos istorijos uždavinys yra ištirti pokario metų pasipriešinimą okupantams ir pasakyti apie jį tiesą Lietuvos nepriklausomybę ginančių ir savo tautos garbę saugančių žmonių supratimu”.
Okupacijos metais partizanų, tremtinių, rezistentų, taip pat nepataisomojo tiesos skelbėjo monsinjoro A. Svarinsko kurstoma laisvės dvasia įvairiais pavidalais sklandė po Lietuvą, saugodama ir palaikydama tautos gyvybę. Todėl ir dabar, jei norime kurti ateities Lietuvą, turime saugoti ir gaivinti savo tautos dvasią – tą didžią tiesą, dėl kurios kovėsi ir žuvo mūsų partizanai.
