Bendra atsakomybė už bendrą paveldą – ikšiolinė praktika
Pagaliau įvyko tai, ko taip ilgai laukė mūsų krašto lietuviai _ baigėsi savanorių kapų Berznyko kapinėse tvarkymo darbai. Tai nuopelnas mūsų krašto lietuvių, Lietuvos diplomatų, ypač dirbusių ir dirbančių Seinuose, bei Lietuvos kultūros vertybių apsaugos departamento, kuris vykdė šį projektą ir vedė sunkias derybas su Lenkija. Tačiau džiaugsmą temdo Lenkijos šalies akibrokštas _ šalia savanorių kapų pastatytas Panerių“ kryžius ir akmuo su antilietuvišku užrašu (apie tai jau rašėme „Aušroje“). Galima numanyti, kad šis neabejotinas įžeidimas Lietuvai ir lietuviams sutrukdė į Berznyką nuvykti ir už Tėvynę kovojusių savanorių atminimą pagerbti neseniai mūsų krašte besilankiusiam Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui. Neaišku, kada bus oficialiai atidengtas paminklas, dalyvaujant abiejų valstybių atstovams. Jeigu ši problema nebus garbingai išspręsta, Berznyko klausimas neabejotinai tamsiu šešėliu guls ant tarpusavio santykių.
Prieš Panerių“ akmenį su antilietuvišku užrašu buvo Panerių“ kryžius, apie kurį lenkų spauda rašė, kad tai spjūvis lietuviams ir Lietuvai. Vilnius į tai nereagavo. Netrukus aplink Lietuvos savanorių kapus išaugo keletas įvairių paminklų, antkapių ir kryžių. Su aiškia simboliška antilietuviška išraiška, nes toje vietoje nėra jokių Paneriuose ar kitur žuvusių ir nužudytų lenkų palaikų. Nieks nesako, kad lenkų tauta negali pagerbti savo žuvusiųjų ir nukankintų didvyrių, tačiau apsilankius Berznyko kapinėse pasidaro aišku, jog paminklų ir kryžių pastatymo iniciatoriams labiau nei atminti žuvusius lenkus rūpėjo pažeminti Lietuvą ir lietuvius.
Lietuvių paveldas Seinijoje _ subtilus dalykas“
Kalbos su Lenkijos institucijomis dėl lietuvių savanorių kapų Berznyke sutvarkymo buvo ilgos ir sudėtingos. Lenkijos šalis kėlė įvairiausius reikalavimus. Tarkim, buvo siūlomas palaikų ekshumavimas, nes esą nėra įrodymų, kad ten palaidoti lietuviai. Arba siūlyta perkelti lietuvių karių kapus į kitą pusę, nes esą tuomet jie geriau derės“ prie kapinių centre pastatyto Nemuno“ operacijos paminklo.
Kai vis dar nebuvo aišku, ar Lenkija leis sutvarkyti Berznyke lietuvių karių kapus, Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo Adomo Mickevičiaus fondas 2005 m. rugpjūčio 12 d. pasirašė susitarimą su Lenkijos kovų ir kančių atminimo išsaugojimo taryba. Šiuo susitarimu šalys, norėdamos išsaugoti būsimoms lietuvių ir lenkų kartoms bendrą abiejų tautų istorijos ir kultūros paveldą, suprasdamos bendrą atsakomybę už šio paveldo būklę ir jo reikšmingą europinį matmenį, susitarė, kad bendrai įvykdys įžymių Vilniaus miesto piliečių, palaidotų Bernardinų kapinėse, antkapinių paminklų restauravimo programą. Atsižvelgiant į ypatingą šios programos pobūdį, ją globoja Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Prezidentai. Programa numatyta 5 metams. Programa bus vykdoma abiejų valstybių lėšomis“ (pabrėžta G. Drėmaitės _ Ž.M.), _ „Aušrai“ pasakojo A. Mickevičiaus fondo pirmininkė Gražina Drėmaitė, kuri taip pat atstovauja Lietuvos valstybės kultūros paveldo komisijai. Pasak Fondo pirmininkės, jau šiais metais pradėti restauruoti kapai 5 nežinomų Lenkijos karių (du iš jų _ karių Smetankos ir Mykolo Prunerio), žuvusių 1919_1920 m. Lenkų šaltiniai teigia, kad remiantis šiuo projektu bus atnaujinti antkapiai ir lenkų generolų, kurie mirė tarpukariu Vilniuje. Pasak tų pačių šaltinių, kiekviena susitarimo šalis išklos šiam projektui po 100 000 eurų. Paklausta, kokius projektus Fondas vykdo Lenkijoje, p. Drėmaitė paaiškino: Adomo Mickevičiaus fondas, inicijuojant Lietuvos ambasadai Lenkijoje, jauparengė projektą sutvarkyti lietuvių poeto ir rašytojo Herbačiausko kapą Krokuvos kapinėse. Dabar Krokuvos savivaldybėje tvarkomi darbams leidimai„.
Pažymėti dera, kad Juozas Albinas Herbačiauskas (Gerbačiauskis), gimęs Marijampolėje, yra nusipelnęs lietuvių kultūros veikėjas, rašytojas ir publicistas, dirbęs Krokuvoje, Varšuvoje ir Lietuvoje, pasisakantis už lietuvių ir lenkų suartėjimą, bet ir nevengęs kritikuoti lenkų nacionalistų.
Pasidomėjome, kokius projektus, susijusius su lietuvių kultūros paveldo išsaugojimu, Adomo Mickevičiaus fondas vykdo arba planuoja vykdyti Seinuose ir Seinijoje. Pasirodo, jokių planų ar projektų dėl lietuvių kultūros paveldo Seinuose Adomo Mickevičiaus fondas neturįs. Dėl Seinų krašto paveldo jau yra kalbėta Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje, kurios narė esu. Bet jei būtų tokia iniciatyva _ kodėl gi ne?“ _ sakė p. Drėmaitė. Ir čia pat pridūrė: Manau, šie dalykai yra labai subtilūs, ir juos reikia tvarkyti atsargiai, be prievartos„. Paklausta apie lietuvių ir lenkų paminklosaugos įstaigų santykius, p. Drėmaitė paaiškino, kad jie labai geri. Dažnai organizuojama bendras konferencijas, seminarus, esą daug privataus bendravimo, lietuviai pripažįsta lenkų restauratorių ir mokslininkų pranašumą, patirtį, taip pat neužmiršta, kad mūsų istorijos paveldas yra bendras, ir tai mus vienija„, _ aiškino Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo Adomo Mickevičiaus fondo pirmininkė.
Paklausta, kaip suprasti žodžius, kad lietuvių kultūros paveldo Lenkijoje reikalai yra subtilūs“ ir juos reikia „tvarkyti atsargiai“, Gražina Drėmaitė paaiškino: „Sakydama apie subtilius dalykus turėjau galvoje Berznyko atvejį, kai akivaizdu, kad vietiniai lenkai yra priešiškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu; kitaip nebūtų atsiradęs tas obeliskas („Panerių“ akmuo _ Ž.M.). Matyt, šiuo atveju rei-kia daugiau kalbėtis, daugiau bendrauti, nes ambicijomis čia neką padarysi“.
Bendras paveldas ne tik Vilniuje, bet ir Seinuose
Kyla logiškas klausimas: jeigu lenkų kultūros ir istorijos paveldas (taigi ir lenkų karių, žuvusių kovose dėl Vilniaus, kapai) yra bendras lietuvių ir lenkų kultūros paveldas, tai kodėl taip sunkiai sekėsi tartis su lenkų paminklosaugos įstaigomis ir gauti leidimą sutvarkyti Berznyke palaidotų lietuvių savanorių kapus? Ar kartais ne todėl, kad ne tik lenkai, bet ir kai kurie Lietuvos pareigūnai laikosi dvejopų standartų? Kai Varėnos bažnyčios šventoriuje buvo nugriautas dėl blogos būklės žmonių saugumui pavojų keliantis obeliskas lenkų kariams, žuvusiems kovose su lietuviais 1919_1920 metais, ne tik Lenkija, bet ir Lietuvos pareigūnai reagavo žaibiškai, iškart pažadėdami, kad atstatys tą obeliską (nors karių palaikai jau seniai perkelti į kapines, ir obeliskas turi vien simbolinę išraišką). Reagavo ir Adomo Mickevičiaus fondo pirmininkė Gražina Drėmaitė. Į Varėnos reikalus aš reagavau kaip Valstybinės kultūros paveldo komisijos l. e. pirmininko pareigas„, _ aiškina. Tuo tarpu į Berznyko kapinėse susidariusią padėtį Gražina Drėmaitė nei kaip Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo pirmininkė, nei Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė oficialiai nereagavo. Paklausta, kaip vertina Panerių“ akmens pastatymą šalia lietuvių karių kapų, Gražina Drėmaitė pripažino: „Panerių paminklas man buvo staigmena. Manau, labai nekorektiškas, netgi piktybiškas. Juolab kad tekste yra labai daug esminių istorinių klaidų. Ne tam esame šioje žemėje, kad vienas kitą (po tiek laiko) „valgytume“.
Bet sugrįžkime į Seinus, kur kol kas, kaip sako istorikas Petras Maksimavičius, savo magistrinį darbą Vilniaus universitete skyręs Seinų kunigų seminarijai, ne tik neeksponuojamas, bet sėkmingai slepiamas nepaprastai turtingas lietuvių kultūros paveldas. O kartais ir dezinformuojama _ tai liudija ant buvusios Seinų kunigų seminarijos iškabinta informacija turistams. Nė žodžiu neužsiminta apie lietuviškąją“ seminarijos istoriją. Informaciją apie lietuvių kultūros paveldą Seinų krašte turistai gali rasti „Lietuvių namuose“, bet taip nelaimingai „atsitiko“, kad kai miesto centre buvo įrengtos turistinės rodyklės, atsirado lentelės, nurodančios kelią į policijos nuovadą ir ligoninę, o į Lietuvos konsulatą ir „Lietuvių namus“ _ ne. Tai rodo vietos valdžios požiūrį į šiuos klausimus. Kai 1995 m. buvo pateiktas prašymas su gyventojų parašais leisti vieną gatvių pavadinti vysk. A. Baranausko vardu, netrukus atsirado dar keli pasiūlymai tą pačią gatvę pavadinti kitais vardais, pvz., Napoleono Bonapartės. Taip administraciniu būdu buvo šio klausimo svarstymas užblokuotas“.
Seinų kapinėse samanomis apaugęs kapas Vinco Kudirkos draugo gydytojo Juozo Kauko, kuris visas savo santaupas paaukojo Varpo“ leidimui, rėmė taip pat žurnalą Ūkininkas“, daug rašė lietuviškoje spaudoje. Tai tik vienas pavyzdys, bet jų yra daugiau. Darbų, kuriuos reikėtų atlikti, labai daug. Pradedant programomis, skirtomis jaunimo (ir suaugusiųjų) švietimui, baigiant kultūros paminklų restauravimu, išsaugojimu. Vienur reikėtų šiek tiek lėšų, kitose srityse pakaktų aiškios programos ir noro ją vykdyti. Manau, Seinų ir Punsko lietuviai visai neblogai pasirūpino savo jaunimo švietimu _ rengiami istorijos konkursai, ekskursijos, rašomi vadovėliai ir pan., tačiau jie neturi finansinių, politinių ir organizacinių galimybių paveikti tai, ką, pvz., numato Lietuvos ir Lenkijos sutartys, ką vykdyti įpareigotos įvairios valstybės įstaigos ar ką deklaravo įvairių tam tikslui įkurtų fondų steigėjai“, _ sako Petras Maksimavičius. Tačiau pralaužti valdžios abejingumui vien Lenkijos lietuvių entuziazmo nepakanka. Taip pat negalima sakyti, kad trūksta informacijos apie lietuvių kultūros paveldą ir jo būklę Seinų krašte. Manau, jog jos yra daug. Prieš porą dešimtmečių prie Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos buvo įsteigta speciali komisija, kuri sėkmingai suklasifikavo kultūros paminklus. Ta medžiaga buvo skelbta bent trijuose leidiniuose (lenkų ir lietuvių kalbomis). Vienas jų _ 1996 m. Vilniuje išleistas straipsnių rinkinys „Suvalkų kraštas ir jo žmonės“. Jau daug metų veikia Lenkijos lietuvių tinklalapiai, kuriuose taip pat galima šį bei tą rasti. Džiugu, kad šiais klausimais 2003 m. rudenį susidomėjo taip pat Lietuvos valstybinė paminklosaugos komisija, kuriai buvo pateiktas objektų sąrašas su trumpais aprašymais. Tikiu, kad šiuo metu turėtų būti jau parengtas konkretus veiksmų planas„, _ sako Petras Maksimavičius.
Abi šalys padarė klaidų?
Lietuvių kultūros paveldo reikalai Lenkijoje pajudėtų, jeigu Lietuva daugeliu atvejų parodytų daugiau ryžto ir savo kolegoms lenkams išaiškintų, kad kaip Vilniuje lenkų kultūros paveldas, taip ir Seinuose lietuvių kultūros paveldas yra bendra abiejų tautų vertybė. Ar taip yra? Atrodo, kad ne visuomet.
Komentuodama Berznyko kapinėse susidariusią situaciją, Adomo Mickevičiaus fondo pirmininkė Gražina Drėmaitė tvirtina, kad abi šalys padarė klaidų. Paprašėme paaiškinti, kokias klaidas padarė Lietuva. Lietuva per ilgai šį reikalą vilkino. Apie tai jau buvo kalbėta mažiausiai prieš 5_7 metus, viso to rezultatas _ kai kurių Lietuvos institucijų „lėtas apsisukimas“, vangumas“, _ sako pašnekovė. Ir pabrėžia, kad Berznyko reikalai yra labai painūs, per daug politizuoti. Labai apmaudu, kad Berznyko reikalai sužlugdė taip gražiai restauruotų Lenkijos karių kapų Antakalnyje, Vilniuje, pašventinimą. O mes taip ruošėmės“, _ apgailestauja Gražina Drėmaitė. Aiškumo dėlei: Vilniaus Antakalnio kapinėse lapkričio
11-ąją _ Lenkijos nepriklausomybės dieną _ buvo numatytas lenkų karių kapų memorialo atidengimas.
Kitos nuomonės yra Lietuvos Respublikos konsulė Seinuose Aušra Černevičienė, kuri nuo 2002 metų ne tik stebi, bet ir dalyvavo derybose dėl Lietuvos savanorių kapų sutvarkymo Berznyko kapinėse. Nedrįsčiau tvirtinti, kad tik dėl Lietuvos kaltės šitiek metų užsitęsė Berznyko kapų tvarkymo darbai. Negaliu komentuoti įvykių sekos iki 2002 metų vasaros, t. y. mano kadencijos pradžios, bet situacija, į kurią pradėjau gilintis tik pradėjusi dirbti konsulate, švelniai tariant, pasirodė labai keista. Lietuvos pusė, išklausiusi Lenkijos pusės pastabas (kartais ir nelabai logiškas), keletą kartų, keisdama kapų sutvarkymo projektus, parodė sugebėjimą įžvelgti ateitį ir šio paminklo reikšmę abiem valstybėms. Nemanau, jog aritmetinė klaida, įsivėlusi paskutiniame kapų sutvarkymo projekte, buvo esminė priežastis, dėl kurios sustabdyti kapų atstatymo darbai ir dar kuriam laikui nukelti kapų tvarkymo baigimo darbai: tai tik dar vienas nemalonus epizodas iš grandinės įvykių, kurie parodė, kaip sunkiai skverbiasi čia _ į Seinus ir Berznyką, XXI amžiuje gerai visoje Europoje suprantamos sąvokos: geri kaimyniniai tautų santykiai, pagarba tautinėms mažumoms ir derama valstybės paveldo apsauga„, _ sako konsulė Aušra Černevičienė. Ji pažymi, kad Lietuva geranoriškai siekė bendradarbiauti ir kuo skubiau tinkamai įamžinti Berznyke palaidotų Lietuvos karių atminimą. Tačiau pažymėtina, jog derybose dėl šių kapų sutvarkymo Lietuva dalyvavo labai keistomis“ sąlygomis: nesvarbu, kad susitikimuose dalyvavo aukšto rango pareigūnai tiek iš Lietuvos, tiek ir iš Lenkijos, lemiamą žodį daugelyje susitikimų turėjo vietinis Berznyko parapijos klebonas _ vienintelis teisėtas kapinių šeimininkas ir derybų partneris. Kiek man yra žinoma, Lenkijos pusė, spręsdama panašaus pobūdžio klausimus Lietuvoje, nebuvo palikta akistatai su, švelniai tariant, tokia nekompetencija. Valstybinės reikšmės klausimai Lietuvoje sprendžiami kompetentingų institucijų lygmeniu„, _ teigia konsulė.
Akivaizdu, kad lietuvių ir lenkų kultūros paveldo apsaugos reikaluose trūksta pariteto. Kai Gražina Drėmaitė aiškina, kad lietuvių kultūros paveldas Seinuose ir Seinijoje _ tai labai subtilūs dalykai“ ir kad reikia labai subtiliai elgtis, nes „vietiniai lenkai yra priešiškai nusiteikę lietuvių atžvilgiu„, kad reikia daugiau bendrauti, nes ambicijomis čia neką padarysi“ _ galima tik patarti, kad iš tiesų reikia kalbėtis ir aiškintis, užuot dejavus apie subtilius“ reikalus. Ir mokytis. Kad ir iš Lenkijos. Štai kaip kilo sumanymas bendromis jėgomis ir lėšomis restauruoti Bernardinų kapines. Pasakoja Lenkų instituto Vilniuje direktorė Małgorzata Kasner: Neprisimenu tiksliai, bet man atrodo, kad 2001 m. kartu su Valstybine paminklosaugos komisija Bernardinų bažnyčioje surengėme koncertą, kurio metu rinkome aukas Bernardinų kapinėms tvarkyti. Pirmą kartą į žmones kreipėmės siekdami gauti lėšų. Surengėme Bernardinų kapinių nuotraukų parodėlę. (…) Iš lietuvių nuostabi asmenybė buvo (ir yra) Gražina Drėmaitė, tuo metu vadovavusi Paminklosaugos komisijai. Į Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejų, kuriam vadovauja puikus vedėjas Rimantas Šalna, sukvietėme visų suinteresuotų organizacijų atstovus. Kalbėjomės apie Bernardinų kapinių išsaugojimo reikalus. Iš vienos pusės susėdo lietuviai, iš kitos _ vietos lenkai. Įsitikinome, kad kiekvienas iš ten buvusių _ lietuvių ar lenkų _ turi tą patį tikslą. Tai buvo atvejis, kai žmonės galėjo sužinoti vieni apie kitus, susipažinti. Mūsų tikslas buvo pasiektas _ parodėme, kad tai ne vienai tautai reikalingas objektas, kad visiems kartu būtina rūpintis Bernardinų kapinėmis. Tai bendras paveldas, ir rūpinimasis juo _ mus visus stiprinanti tradicija“ (Mokslo Lietuva, 2005 m. lapkritis).
Živilė MAKAUSKIENĖ