Birželio 7 d. „Kauno dienoje“ paskelbtas straipsnis „Tautinių mažumų įstatymas – lyg karšta bulvė“, kuriame neatsistebima, kodėl, „užuot sprendus problemą iš esmės, Tautinių mažumų projektas ir toliau voliojamas ministerijų stačiuose“. „Iš esmės“, pasak straipsnio, reiškia įteisinti Lietuvos piliečių nelietuvišką asmenvardžių rašybą dokumentuose, taip pat leisti dubliuoti lenkiškai ar rusiškai Lietuvos Respublikos vietovardžius tose Lietuvos vietovėse, kur, pasak projekto rengėjų, šios tautinės bendruomenės sudaro ne mažiau kaip 25 proc. gyventojų, taip pat įteisinti lenkų ir rusų kalbų oficialų vartojimą minėtose vietovėse.
Prisipažįstu, kad aš irgi neatsistebiu, kodėl liejamas apmaudas dėl šio įstatymo projekto atidėliojimo. Įstatymo, kuris akivaizdžiausiai sudurstytas pagal Lenkų rinkimų akcijos programą (net koordinuotas tos akcijos nario), o ši programa praktiškai yra „Jedinstvos-Jednošč“ kurtosios autonomijos matmenų detalizuotas tęsinys. Prisipažįstu, kad mane stebina pro ausis praleistas Prezidentės perspėjimas, jog lietuvių kalba ir jos vartojimo sferos negali būti derybų objektas. Ir dar prisipažinsiu, kad mane stebina nesuvokimas, jog toks segregacinis įstatymas tik dar labiau supriešins Lietuvos visuomenę, ko taip siekia politikai tiek Maskvoje, tiek Varšuvoje. Visa tai ignoruojant, aišku, galima naiviai klapsėti akimis ir kaltinti Premjerą vilkinimu ir „nenoru prarasti kozirį“.
Kieno santykius nuodija?
„Šis reikalas nuodija tarpvalstybinius santykius“ – tokiu užkeikimu aiškinamas nenoras leisti Lietuvos Respublikos dokumentuose nelietuvišką asmenvardžių rašybą. Kieno santykius nuodija ir su kuo? Rusijos ir Lietuvos? Lenkijos ir Lietuvos? O gal Lenkijos ir Rusijos? Nuo kada šalies piliečių asmenvardžių rašyba tapo tarptautinių santykių objektu? Ir kas tuos santykius nuodija? Ar Latvija nuodija santykius su Lenkija, rašydama savo piliečių lenkų pavardes tik latviškai? Ar Lenkija nuodija santykius su Lietuva, niekad nesilaikiusi 1994 m. sutartyje įsipareigojimo rašyti savo piliečių lietuvių pavardes „pagal fonetinį skambesį“? Tai gal praregėkim, kas gi tuos nuodus nuolat pila į dvišalius Lenkijos ir Lietuvos santykius? Gal nebeleiskime Lietuvos švietimo ir jos piliečių asmenvardžių rašybos taisyklių rengti Varšuvos valdžios koridoriuose?
Asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos pasuose teisines nuostatas yra pareiškęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Tų nuostatų ir reikia laikytis.
Vietovardžių rašyba
Spaudžiant Lietuvą pradėti ženklinti vietoves dar ir kita kalba – lenkų ar rusų, paprastai griebiamasi rodyti pirštu į Lenkijos Punsko apylinkes: esą ten keli kaimai paženklinti ir lenkiškai, ir lietuviškai. Esą, vietovardžius reikia rašyti autentiškai. Tačiau visada nutylima, kad tie vietovardžiai Punsko apylinkėse ir yra lietuviški, tad jų lietuviška rašyba iš tikrųjų yra autentikos atstatymas. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vietovardžiai taip pat lietuviškos kilmės – jei Panerius, Pagirius ar Dieveniškes slavai vadina Ponary, Pogiry ar Dzieweniszki , nuo to šie vietovardžiai lietuviškos kilmės nepraranda, tik fonetiškai (kartais net ir semantiškai, plg. Soleczniki) iškraipomi. Tad jų rašyba kita kalba jau bus ne autentika, o jos išdarkymas. Dar daugiau – tai būtų smūgis į mūsų vardyno paveldą, išsaugotą tūkstantmečiais. Džiugu, kad šitą skirtumą suvokia ir kai kurie mūsų valdžios pareigūnai, tarp jų ir teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Todėl ir neskubama priimti visuomenę dezintegruojančio įstatymo, kuriame būtų įteisinta okupacinių laikų praktika lietuviškus vietovardžius rašyti nelietuvių kalba. Lenkijoje tautinės bendrijos sudaro 2 proc. gyventojų, Lietuvoje – 16 proc. Dangstytis homogeniškos Lenkijos pavyzdžiu čia netinka dar ir dėl to, kad Lietuva nėra Lenkijos dydžio, o aliuzijos į istorinį Lietuvos daugiakultūriškumą yra šiek tiek ciniškos, nes dabartinė Lietuva 1918 m. buvo sukurta lietuvių etninėse žemėse, bet ne daugiatautėje LDK teritorijoje. Jei jau derinti Lietuvos įstatymus, tai tik su Latvijos ar Estijos – to paties regiono ir to paties dydžio bei likimo šalių.
Regioninis solidarumas
Su tautinių bendruomenių radikaliais reikalavimais susiduria ne tik Lietuva, bet ir Latvija su Estija. Ten, tiesa, tuos reikalavimus kelia ne lenkų, o rusų bendruomenės dalis, kurstoma Kremliaus politikų. Latvijoje 2012 m. sugebėta net surengti referendumą dėl Konstitucijos pataisos, kuri turėjo leisti pripažinti rusų kalbą antrąja valstybine kalba Latvijoje. Referendume dauguma Latvijos piliečių balsavo prieš tokią pataisą, tačiau Daugpilyje ir Rėzeknėje laimėjo pataisos šalininkai, kurie dabar reikalauja pripažinti rusų kalbą regionine Latgalos kalba.
Latvijos rusų veiklą akylai seka Lietuvos lenkų rinkimų akcijos aktyvistai. Ne tik seka, bet ir siūlo „susivienyti kovoje už savo teises“ bei kurti bendrą „Baltijos šalių tautinių mažumų kultūrinę autonomiją“, kuri iš esmės būtų slaviškas darinys Baltijos valstybėse. (žr. interviu su keliais LLRA veikėjais). Kaip čia neprisiminus LLRA ir „Rusų aljanso“ susivienijimo per 2012 m. rinkimus į Lietuvos Seimą ir Lenkijos bei Rusijos ambasadų solidarų darbą, rengiant šio susivienijimo atstovus rinkimams. Minėtame interviu LLRA atstovė Renata Citacka atvirai prisipažįsta, jog „Latvijos rusakalbių gyventojų patirtis mums buvo geras pavyzdys. Ir, sekdami jūsų pavyzdžiu, mes ketiname iškelti iniciatyvą apie lenkų kalbos kaip antrosios valstybinės ar regioninės kalbos įvedimą <…> Viskas įmanoma, kai valstybė yra demokratiška“.
Tad parengtasis Tautinių mažumų įstatymas (kol kas tik projektas) yra ne tik etninio rezervato Lietuvoje konstruktas, bet ir akstinas slavakalbiams radikalams destabilizuoti nacionalinius santykius Latvijoje bei Estijoje, rodant į Lietuvos pavyzdį. Šio įstatymo priėmimas įteisintų ilgalaikes valstybės ardymo priemones visame regione, kurios – kas paneigs – ateityje gali baigtis Kosovo ar Abchazijos baltiškaisiais variantais.
Kol per šventes šalia Lietuvos vėliavos yra keliama ne Lenkijos ar Rusijos, o Latvijos ir Estijos vėliava, tol turime būti atsakingi ne tik už savo valstybės, bet ir už viso Rytų Baltijos regiono stabilumą. Ir nekurti prielaidų tam stabilumui nykti.
A. Butkus, www.alkas.lt
Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius