Apie Lietuvos savanorį Dominyką Kuosą iš Vaitakiemio

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui

 Apie Punsko ir Seinų krašto savanorius žinome nedaug. Palyginti nedaug apie juos rasime rašytiniuose šaltiniuose. Tie, kas galėtų mums papasakoti daugiau, seniai iškeliavę į Anapilį. Kai jie dar gyvi buvo, vengta apie tai kalbėti.

Vaitakiemio kaime daug jaunuolių stojo į savanorius. Vienas iš jų buvo Dominykas Kuosa. Šiek tiek apie jį rašoma Punsko „Aušros“ leidyklos 2014 m. išleistoje knygoje „Vaitakiemis“. Jos autorė Aldona Vaicekauskienė.

Dominykas Kuosa gimė 1897 metais ūkininkų Antano ir Elenos Šimilevičiūtės iš Trakiškių šeimoje. Jam dar mažam esant, tėvas išvyko į Ameriką ir dingo be žinios. Su Dominyku šeimoje augo du broliai: Antanas ir Adomas. Pastarasis buvo baigęs Smalėnų mokyklą ir Seinų gimnaziją.

Dominykas kartu su Petru Jurkiūnu ir kitais savo kaimo jaunuoliais stojo į Lietuvos savanorius. Tris mėnesius tarnavo Suvalkų lietuvių dalinyje, kurio kareivinės buvo dabartinėje Hameršmito gatvėje. Lietuvių daliniui vadovavo karininkas Giedrys. Vėliau šis dalinys pasitraukė į Seinus. 1919 m. Dominykas dalyvavo kovose dėl Seinų. Šis miestas daug kartų pereidavo iš rankų į rankas. 1919 m. rugpjūtį Dominykas pasitraukė į Vieštartų kaimą netoli dabartinės valstybinės sienos. Apsigyveno pas ūkininkus ir tarnavo Lietuvos pasienio sargyboje. Vėliau metams laiko išvyko apmokymui į Marijampolę. Gavęs kapralo laipsnį, grįžo į Vaitakiemį. Gimtajame kaime pradėjo agituoti jaunimą stoti į šaulių organizaciją. Į ją užsirašė daug Trakiškių, Valinčių, Kampuočių ir Vaitakiemio kaimo jaunimo. Dominyko vadovaujama šaulių kuopa ne kartą dalyvavo susirėmimuose su lenkais.

Kartą Valinčių kaime įvyko susišaudymas. Lenkai sužeidė šaulių kuopoje kovojantį lenkutį (jis tarnavo pas Valinčių Baranauskus ir niekieno neverčiamas prisijungė prie lietuvių). Sužeistasis buvo nuvežtas į Lietuvos ligoninę, kur mirė. Šaulių susirėmimai su lenkais vykdavę ties Pelelių dvaru, Vaitakiemio kaime ir kt.

Dominykas buvo vienas iš tų mūsų savanorių, kurių vietoj orderių už nuopelnus ar žemės nuosavybės laukė tik persekiojimai ir kalėjimo vargai.

1922 m. naktį lenkų kareiviai apsupo Vaitakiemio Kuosų sodybą. Motina spėjo paslėpti ginklą. Kariai įsibrovė į vidų. Prisėlino prie Dominyko.

–        Kur tavo brolis? – paklausė lenkas, atkišdamas šautuvą. Jis nepažino Dominyko, nes šis buvo apaugęs barzda.

–        Svirnelyje… Miega, – atrėžė Dominykas.

Kai kareiviai nužingsniavo svirnelio link, Dominykas iššoko pro langą ir pasileido bėgte į laukus. Bėglį pastebėję kareiviai. Nuaidėjo šūviai, bet kulkos zvimbė pro šalį.

Kitą kartą Dominykui nepasisekė pabėgti. Jis buvo lenkų areštuotas. Aštuonis mėnesius kalėjo Suvalkų kalėjime. 1926 m. vėl atsidūrė kalėjime, nes jį įskundė gimtojo kaimo gyventojas.

Išėjęs iš kalėjimo Dominykas vedė Magdaleną Valinčiūtę iš Agurkių. Gyveno žmonos tėviškėje. Magdalenos tėvas Jonas Valinčius žuvo jaunas būdamas. Kai iš Suvalkų vežė arpą kaimynui, pasibaidė arklys ir išvirtęs vežimas prislėgė Joną. Dominykas ir Magdalena užaugino 5 našlaičius ir 4 savo vaikus. Žmonos ūkis buvo nemažas, darbo daug.

Trečią kartą Dominykas Kuosa sėdėjo kalėjime „už vokiečio“ – Antrojo pasaulinio karo metu. Vokiečiai jį uždarė už arklio iš Lietuvos parsivarymą.

Dominykas visą gyvenimą mėgo dainuoti. Dalyvavo K. Cibulsko ir bažnyčios choruose. Mėgo žvejoti Seivų ir Kampuočių ežeruose.

Mirė 1968 m. kovo 5 d. Bedirbant laukus jį ištiko širdies priepuolis.

 

Šaltiniai:

Mielkus, Jonas Vitalius. Šeimos lemtis su grotų ženklu. Vilnius, 2004.

Vaicekauskienė, Aldona. Vaitakiemis. Punsko „Aušros“ leidykla, 2014.

Cibulskas, Kostas. Punskiečių darbai ir likimai. „Aušros“ leidykla, 2000.

 

Sigitas Birgelis, punskas.pl