Neseniai LLD būstinėje Seinuose su mokytoja Kastule Jankauskiene lankėsi jos tėvelio a. a. Juozo Vinikaičio pusseserė iš Marijampolės Ona Sabaliauskienė (Nevulytė). Ji 1941 m. su tėvais išvyko iš gimtųjų Didžiulių kaimo Lietuvon ir ten vėliau sukūrė šeimą.
Onutė Nevulytė 1953 m. baigė medicinos seserų mokyklą Kaune, po to laborantų kursus Marijampolėje ir Kaune. Beveik 40 metų dirbo ligoninėse slaugydama ligonius.
Juozo ir Rožės (Lukoševičiūtės) Nevulių šeimoje užaugo keturios dukros ir du sūnūs (Juozas ir Antanas). Vyriausioji duktė Gertrūda ištekėjo už Juozo Vinikaičio.
Apie išvykimą iš gimtinės Onutė pasakoja:
– Maža buvau, tai nesupratau, kad tai reiškė tėviškės praradimą. Mums, vaikams, tada buvo 9, 6, 4 ir 3 (mažiausiam broliukui) metai. Išvažiavimas atrodė kaip pramoga.
Pirmiausia į Lietuvą liepta keltis toms šeimoms, kurios nesutiko į Vokietiją važiuoti. Arkliais pakinkytu vežimu su manta ir mumis, vaikais, tėvai važiavo pro Burbiškius, pro kareivių postą. Paskui susodino į autobusą. Pirmąkart teko juo važiuoti, tad mums patiko.
Atvykom, prisimenu, kovo mėnesį prie Marijampolės. Sėjos metas prasidėjo ir mūsų tėvukui darbo buvo su sėtuve. Gražiu brikeliu, vadintu lineika, važinėjo toks kaip prievaizdas ir rinko aukas (mokesčius). Tada pas mus neužsuko, tai mama davė pinigą aukai mišioms Meškučių kaimo bažnyčioje.
Kitais metais grįžo vokiečiai ir mums liepta išeit iš jų teisėtų ūkių. O ūkyje jau bėgiojo mūsų užaugintos deglos kiaulės, 20 ančių. Deja, nevalia buvo pasiimt. Tai vienu arkliuku be turto išvykom iš to ūkio. Pas Jakubauskus apsistojom Kalvarijoje, nes čia dar nebuvo sugrįžęs vokietis. O paskui gavom butą Kalvarijoje. Tėtė dar vokiečių laikais, būdavo, pereina sieną, paprekiauja.
1941 m. rusai nukankino tėvuko brolį Joną. Jis bėgo nuo lenkų mobilizacijos. Buvo išmokęs vokiškai, nes dirbo Vokietijoje pora metų. Kai vyko masinis areštas, tarp jaunimo buvo ir Jonas Nevulis. Tik po kiek laiko draugai pastebėjo, kad jo jau nebėr. Jis nužudytas pačioje jaunystėje – vos 36-erių metų. Žudynės, kuriose prarado gyvybę, vyko miškuose prie Pažaislio vienuolyno naktį slaptai, nes nei šūvių, nei dejonių nesigirdėjo.
Kai 1944 m. užėjo rusai, vokiečius išvarė, jų darbininkai viską išnešė, bet paliko tuščius namus, todėl vėl sugrįžom į Meškučius. Tėvai dirbo kolūky, o mano taisyklė buvo: „Kuo būsiu, tuo būsiu, bet kolūky nedirbsiu.“ Tačiau seselės alga buvo mažoka, todėl pavasariais ravėjau ir kapliavau nuolat kolūkio runkelius. Mano viena sesuo pedagogė, kita siuvėja, bet irgi ravėjo sykiu.
Onutė ištekėjo už miškininkų vairuotoju dirbusio Sabaliausko. Vyras, nesulaukęs senatvės, žuvo autoavarijoje. Jai pačiai reikėjo išlaikyti namus ir padėti vaikams. Trys vaikai baigė mokslus: Nijolė – Žemės ūkio akademiją, Zenonas – lietuvių kalbą, Rasa – profesinę girininkijos mokyklą. Būdama pensinio amžiaus, Onutė įsitraukė į saviveiklą – gieda prie kultūros centro įsteigtame chore.
– Tėviškėje tėvukai pora sykių lankėsi, – sako ji. – Didžiulių Lukoševičių niekas iš Lietuvos nesugrįžo ir mamos gimtinė laikui bėgant sunyko. Dabar net akmenų (namų pamatų) nesimato nei prie sodybos augusių medžių neliko. Žemė pridurta prie Šeipiškių dvaro. Ji prastoka – smėlis ir molis – buvo, bet iš viso apie 20 ha.
Prisiminimai apie gimtą kraštą vis gyvi, juos pasakojama saviems vaikams. Onutės mama eidavo į Smalėnų bažnyčią rožančiaus giedoti. Tada ten klebonavęs lietuvis Juozas Budzeika. Didžiuliuose pas Nevulius ar pas Vinikaičius buvo didelis rūsys. Sesės Lukoševičiūtės šiose šeimose marčios.
Vinikaičius Onutė Sabaliauskienė vadina geradariais. Turėjo jie miško, tai atveždavo Nevuliams malkų. Juozas – labai giminiškas. Vaikai susėsdavo ant krosnies ir klausydavos pasakojimų. Juozo dėdė Antanas anksti liko našlys su sūneliu Gediminu, vadintu Geniumi. Antano pirmoji žmona Anelė Buračiauskaitė iš savo kaimo 1937 m. mirė džiova, būdama tik 24 metų. Jis vedė taip pat iš Klevų Magdaleną Sidarytę. Užaugo dar vaikai Lilė, Onutė ir Kęstutis (pasižymėjęs gera klausa, muzikalus, grojo akordeonu, dainavo). Chorvedys Antanas Vinikaitis vadovavo Klevų kaimo jaunimui – mokė dainuoti ir dirigavo.
Antano Vinikaičio šeima per karą išvyko ir pasiliko Lietuvoje. Jie iš karto pateko prie Vilniaus. Antanas prekiavo parduotuvėje. Jo sūnus Gediminas, būdamas nuo mažens šlubas ir sunkiai vaikščiojantis, geras žmogus, savo gimtinės neužmiršo, atvykdavo čia. Norėjo gimtinei palikti atminimą. Klevų jaunimui (apie 1990 metus šiame kaime veikė ir vaidintojai, ir šokių grupė) padovanojo kankles, tautiniams drabužiams medžiagos (drabužius pasiuvo Julija Marcinkevičienė iš Klevų, gera siuvėja) ir akordeoną. Jis surinko nemažai senų pasakojimų, nuotraukų, surašė tėvo prisiminimus. Šnekėta, kad perdavė visa tai kažkuriai Lietuvos leidyklai. Bet tai neišvydo dienos šviesos ir nežinia, koks tų užrašų likimas. Gediminas Vilniaus universitete baigė istoriją, dirbo mokytoju, gyveno 67 metus (1931–1998). Jo žmona Laima taip pat mokytoja.
Kalbėta, kad Klevų dvare dirbęs Juozo Vinikaičio prosenelis buvęs prancūzų kilmės. Napoleonui pralaimėjus karą Rusijoje, jo pavargę kariai pasilikdavo Lietuvoje ir Lenkijoje, juos priglausdavo dvarininkai. Taip galėję į Klevų dvarą patekti Vinikaičiai. Jų atšaka gyveno Ramoniškėse, paskui Navasodėje. Iš jų kilęs Viktoras Vinikaitis, mokėjęs daug kalbų, atėjęs į Vygrius ir dirbęs čia iki mirties zakristijonu, vadinamas paskutiniu kamenduliu. Jis vedžiodavęs po vienuolyną ir įdomiai pasakodavęs apie jį apsilankiusiems. Pats bažnyčioje restauravo, tapė paveikslus.
Gyvenęs Klevuose 90-metis Juozas Vinikaitis (miręs prieš keletą metų, 2012-aisiais) pasakojęs, kad jo tėvelis irgi buvo vardu Juozas. Jis buvęs aukštas ir lieknas. Jo žmona Veronika Vavokaitė iš Beržalapių. Juozo ir Veronikos Vinikaičių šeimoje augo trys sūnūs: Juozas, Stasys ir Antanas. Stasys išėjo iš namų ir negrįžo – dingo. Tėvai ūkį padalijo sūnums Juozui ir Antanui (chorvedžiui).
Daržuose, esančiuose prie Klevaičio ežero, Juozo tėvas su broliu Antanu pasistatė savas sodybas. Antano šeimai negrįžus iš Lietuvos, žemės sujungtos ir atkeltas gražus gyvenamas namas iš Juozo tėviškės čia, arčiau Šlėktakelio ir Rubežankos (atskiriančio Klevus nuo Lumbių) upelio. Žemė driekiasi tarp Pošnios (buvusio Klevų dvaro) ir Vakantų miškelio (kiekvienam ūkininkui paskirtais iš dvaro ruožais).
Juozas Vinikaitis gimė 1922 m. liepos 31 d. Klevuose. Mirė 2012 m. kovo 16 d. Juozo ir Gertrūdos (Lukoševičiūtės) Vinikaičių šeimoje buvo trys vaikai, o užaugo tėvo vardu pakrikštytas Juozas ir Anelė. Juozas, būdamas 7 metų, pradėjo mokytis pradžios mokykloje Klevuose pas Praną Leončiką. Baigė čia 4 klases, paskui 2 metus mokės Seinuose. Kai mirė jo sesuo, 12-metė Onutė, Juozuko, norėjusio mokytis (labai domėjosi geografija ir istorija, gerai žaidė šachmatais su kaimynais) ir turėjusio gabumų, tėvai neleido į 7 klasę, nes reikėjo pagalbininko. Juozas turėjo 23 metus, kai 1945 m. mirė jo tėtis.
Vinikaičių namuose kūrėsi Klevų kaimo choras, kuriam iki Antrojo karo vadovavo (mokė dainų ir dirigavo) Juozo dėdė, chorvedys ir smuikininkas Antanas Vinikaitis.
Prie Vinikaičių sodybos (trikampiam ruožely, siekiančiam trijų ūkininkų žemes) stovi parimęs akmeninis kryžius, 1947 m. pastatytas trijų kaimynų – Jurgio Leončiko, Juozo Vinikaičio ir Izidoriaus Sidario.
Juozas ūkio darbus atlikdavo laiku, nemėgo stikliuko, jam patiko žaisti šaškėmis.
1948 m. Juozas Vinikaitis, būdamas 26 metų, vedė gimto Klevų kaimo merginą Aldoną Marcinkevičiūtę (gimusią 1926 m., mirusią 2015 m.; tai jauniausia iš sesių ir trečia Antano ir Katrės (Sidarytės) Marcinkevičių duktė). Jiems užaugo trys vaikai: Jonas, Kastulė ir Elena. Dukros baigė Punsko licėjų ir aukštuosius mokslus: Kastulė – matematikos mokytoja, a. a. Elena – bibliotekininkė. Brolis Jonas ūkininkauja nemažame (daugiau kaip 28 ha žemės) ūkyje.
Vinikaičiai santuokoje pragyveno 64 metus, susilaukė 3 anūkų – Rimanto, Arvydo ir Ritos bei 2 proanūkių – Roko ir Eriko.
Mokytoja Kastulė Jankauskienė sako:
– Tėvelio brolis Antanas su šeima per karą iškelti Lietuvon. Pokariu jo ūkis prijungtas prie Juozo ūkio, ir susidarė kaip ir senelio buvusi kolonija. Šis ūkis nuostabiam, nuošaliam gamtos kampelyje – prie Šlėktakelio ir Rubežankos upelio.
Pokariu Vinikaičių namuose šešetą metų gyveno Pranas ir Petronėlė Rupinskai su sūnumis Vituku ir Alvydu, kilę iš Marijampolės. Vėliau keletą metų gyveno lietuvių kalbos mokytojai, kurie dirbo Klevų ir Lumbių mokyklose.
Istorikas, teisininkas, puikus ekskursijų gidas Eugenijus Petruškevičius apie savo kaimyną ir vieną įdomiausių kunigaikščio Vytauto Didžiojo lankytų vietų – Vygrius pasakoja:
– Vygrių istoriją kol pats pradėjau kitiems pasakoti, plačiausiai išgirdau iš savo dešimčia metų vyresnio kaimyno Viktoro Vinikaičio. Nors aš iš Bubelių, o jis iš Navasodės, bet mūsų tėvų žemes tik ežia skyrė. Stebėjausi jo darbštumu, žolės pjovimu dalgiu bei drožyba ir tapyba, kuri tinkamai nebuvo vertinama. Iš jo išmokau lengvesnių kaimo darbų ir darbelių.
Viktoras gimė 1927 m. Navasodėje. Jo tėvas anksti mirė, motina ištekėjo už kaimyno Kupsto. Viktorėlis spėjo prieš karą baigti keturias klases, o toliau nėjo, nes kilus karui visos mokyklos uždarytos.
Po karo, kai tarybinė armija išvadavo šį kraštą, jis jau per didelis buvo vaikėzas, 17 metų, ir ne laikas buvo mokytis, be to, mokykla toli kaip pėsčiam, tik Seinuose, o dviračio neturėjo.
Jis vasaros saulėje buvo gražiai nudegęs. Net juokavo, kad pasitepa dyzelinu, tai jį gerai ima saulė… Kaip indėnas buvo nudegęs. Jo vienmečiai lankė kaimo vakarėlius, tai ir jis ėjo ten. Bet koks jis bernas – šaipėsi kiti: nei butelio turi su naminuke, nei tabako, kuris būtinas kiekvieno jaunuolio kišenėj. O kitoj kišenėj peilis, nes vakarėlis be muštynių – tai ne vakarėlis… Viktoro buvo kiauros kišenės, nes degtinės jis negėrė (kai sykį išgėrė – galvą baisiai skaudėjo), cigarečių nerūkė (baisi smarvė ir burnoj negerai, tai kam tabakas?), peilio irgi nesinešiojo (net nemanė muštis). Merginoms toks, kuris nei geria, nei rūko, nei mušasi – ne vyras, jokia su juo neidavo šokti.
Viktoras – tylus, užsisklendęs savamokslis – puikiausiai piešė, drožinėjo medyje. Keistuoliu jį vadinta ir šeimoje, ir kaime. Jo patėvis turėjo mašinėlę plaukams kirpt. Kol Kupstas kirpdavo, Viktoras prisėdęs žvelgė į sėdintį vyrą ir kuo puikiausiai nupiešdavo jo portretą. Drožti labiausiai mėgo „kristukus“.
Sykį kalėdodamas vikaras iš Seinų, pamatęs padrikus piešinius, paklausė, kieno jie. Veronika sako: „A, čia mūs to nevykėlio, keistuolio. Teplioja ir va mėtosi.“ Kunigas nenusileidžia: „O kur jis? Pašaukite.“ Jam atėjus klausia: „Ar labai tu čia reikalingas?“ Viktoras nedrąsiai atsako: „Nežinau, tegu mama pasako.“ Kunigas klausia: „Veronika, ar labai čia Jums reikalingas šitas jūs Viktoras? Aš jį paimčiau – Seinų bažnyčioj angeliukam rankutės nutrūkinėjusios, tai pataisytų.“ Motinai sutikus kunigas Viktorą paėmė į Seinus, o vėliau jam klebonaujant Vygriuose pagal archyve surastas mažas nespalvotas fotografijas Viktoras nupiešė bažnyčiai visus spalvotus paveikslus, kurių po karo nebelikę – bažnyčia ir kamendulių vienuolynas per karą stipriai apnaikinti. Paveikslai stebina iki dabar. Tada atstatytai bažnyčiai rengiant altorių atvažiavęs iš Krokuvos profesorius klausia: „O kaip šitie paveikslai išliko nesunaikinti?“ Negalėjo patikėt, kad paprastas kaimo jaunuolis pagal mažas nuotraukėles taip šauniai atkūrė. Jis nutapė du paveikslus didžiajam altoriui ir visus kitus kiekvienam šoniniam altoriui.
Viktoras buvo apsiskaitęs, išmanė ir stilius: gotiką bei kt. Puikiai žinojo Vygrių vienuolyno istoriją, pasakojo ją besilankantiems lenkams, paskui Tarybų Lietuvos lietuviams. Kai rusai pradėjo lankytis, jis istoriją surašė ir man davė išversti, o paskui padaugintus tekstus dalijo apsilankantiems. Kai Vakarų Europos šalių žmonės pradėjo lankytis, jis Suvalkų bibliotekoje surado, kas išverstų į prancūzų, anglų, vokiečių kalbas. Padauginęs tekstus dalijo vedžiodamas istorijos taku Vygrių vienuolyne.
Viktoras sakė, kad jo šeima – tai Bažnyčia. Užtat pramintas paskutiniu kamenduliu, mokėjusiu įdomiai papasakoti ne tik apie šį kraštą…
Kai jau atstatyti Vygriuose karališkieji rūmai, 1993 m. pabaigoje didelėje jų menėje surengtas pasilinksminimas. O Viktoras kasmet Naujuosius pasitikdavo pats vienas ant ežero kranto. Čia jis ir mirtį pasitiko. Surastas negyvas prasidėjus 1994 m. Praėjus metams Kultūros ministerija namelio Vygriuose, kur Viktoras gyveno, sienoje įrengė jo bareljefą.
Dėkoju gerbiamiems Kastulei, Onutei ir Eugenijui už įdomius pasakojimus.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl