Mūs sode ir aplink namus vis 10 stirnų ganosi. Nesibijo, ateina net apie 50 m nuo namų. Kiškiai irgi labai drąsūs. Vienas kitą vaikėsi sausio vidury. Zuikiams sunku išgyventi, juos mažus gaudo gandrai. Pievos pjaunamos, tai gandrai ėda viską, ką randa – kiškučius, mažus paukščiukus.
Yra daug šernų. Šerno gera uoslė. Suuodžia iš labai toli. Jų skanėstas – karkvabalio lervos giliai žemėje. Rausia javų laukus, ypač pabalius. Medžiotojai nelabai skatinami, nes iš valstybės už vieną nušautą šerną gauna 50 eurų.
Mėsiniai gyvuliai būna lauke. Per šalčius geriau juos laikyti tvartuose, nes mažiau energijos praranda. Daug kur jie būna ant sniego, ėdžiose turi pašaro. Jie gan plaukuoti ir, matyt, atsparesni šalčiams. Atveži pašaro, palieki ėdžiose. Reikia tik žiūrėt, kad vanduo neužšaltų, nes gerti jiems reikia.
Drabužiai dabar dažnai sintetiniai. Sintetika nepraleidžia prakaito. Vilna geriausia. Tačiau avių jau mažai kas laiko, vilnos nei kailių niekur nesuperka, nebent mėsą. Anksčiau buvo avių fermos. Vėlė veltinius, kailius išdirbdavo. Avis pjaudavo namie. Kai kur dar yra užsilikusių kailinių. Siuvo ir rankom, ir mašina. Lopė viską. Ir ant kojinės kulno lopą odos prisiuva. Adė, kur tik plyšys, nusidėvi alkūnė ar kitur. Mezgė pirštines, šalikus.
Rogėm važiuodami žiemą vadelėms laikyti pirštines odines turėjo. Taip pat specialius ilgus kailinius, vadinamus burka. Kepurės vadintos ausuočinėmis. Ausims būdavo šilta.
Kai vėjas būna, tai dar didesnis šaltis. Tarnavau Sibire kariuomenėj, tai iki 40 laipsnių šalčio būdavo.
Mano senelis kai vedė Češkevičiūtę, tai parvežė pasoginę skrynią su dviem stalčiukais apačioje (lyg kojukės), dar spintelę.
Dažnai senovėj žmonės mirė nuo plaučių uždegimo. Aspiriną, žoleles su medum vartojo. Populiarios buvo taurės ant nugaros. Vyresnės moterys parodydavo jaunesnėms, kaip jas įšildyti. Taurės iš kūno išsiurbdavo negeroves. Naudotos tarpukariu. Turiu savo muziejėly panašių į stikliukus. Tai greičiausiai vokiškos, tarpukario.
Mūsų Ūdininkų kaime toks Burinauskas buvo, lyg burtininkas, mokėjo užkalbėti nuomarinį, išsigandimą. Tarpukariu daktarai apmokami buvo, o ligoninė tik Kaune. Nebuvo kuo nuvažiuot. Rentgeno nebuvo, priemonių nei vaistų. Ant žaizdos karštą geležį dėjo, į karštą krosnį susirgusįjį stūmė. Jei per vėlai buvo suteikta pagalba – atsirasdavo gangrena ir žmogus mirdavo. (Jonas Ivoška, dabar gyvenantis su žmona Seinuose, o gimęs ir augęs Kreivėnuose, prisiminė, kad kažkoks Karosas iš Ročkų gydęs žolelėmis visas ligas, neėmęs pinigų, tik kas ką galėjo duoti, pvz., maisto – G. P.)
Tarybiniais laikais nebuvo ūkininkų, tik iki 1950 metų, bet nustatydavo didelius mokesčius ir nebuvo iš kur susimokėti. Paskui kūrė kolūkius, vertė į juos stoti, nusavino žemes, pastatus, privačius ūkius. Įsirašai ir dar savo turto turi įnešti. Mano tėvas įsidarbinęs Dumblio kolūky nuvedė ir kumelę, davė pakinktus, plūgą arklinį, o dar 1960 metais paėmė kluoną ir kumeliuką, nes mūs buvo didelis kluonas. Jame kolūkis laikė 40 veršiukų ir mano tėvas juos šėrė. Tėvas išėjo į kariuomenę, tai nusavino – nacionalizavo kluoną. Dumblis suko arkliais generatorių ir elektrą gamino, apšvietė dirbtuves kolūkio žibaliniu būdu. Atiminėjo iš žmonių padargus. Kad neatimtų, išardo ir slepia nuo akių. Skandino durpinėj maniežą.
Trečias etapas buvo kolūkių stambinimas – iš trijų kolūkių sudarydavo vieną tarybinį. Jei ir geresnį prijungdavo, visi susilpnėdavo. Nuo 1970 metų duodavo žmonėms lėšų, kad keltųsi į dvarus – dvarvietes. Buvusiam Dumblio dvare buvo du tvartai po 100 metrų, sandėlis didelis. Įgyvendinant žemės reformą, parceliuojant dvarą, savanoriams dalis davė. Geras išmokas duodavo, pvz., už vieną obelį 12 tūkst. rublių. Mūsų sode suskaičiavo 50 obelų, tiek pat kriaušių. Buvo lengvatų. Mano tėvas paėmė 25 tūkst. rublių paskolos (pusė nurašydavo), tad pasistatėm dviejų aukštų namą, kluonelį, tvartą. Paskui gal 1991 m. pradėjo rašyti raštus, kad reikia skubintis griaut namus – sodybas, gąsdino teismu. Nukėlimo dokumentus grąžino, kai grąžino už namų nukėlimą. Valstybė sumokėjo visą sumą. Dėl melioracijos 1970 m. daug išsikėlė į Miškinius, Kučiūnus – kolūkių centrus. Numatyti sklypai statyboms ir kėlėsi žmonės, bet ne visi susigundydavo. Tarybiniais laikais oficialiai buvo valia laikyti karvę ir veršiuką. Mat visa žemė valstybinė, 25 arai pasisodinti bulvių, pasisėti javų. 20 kapeikų kainavo 1 litras pieno, tiek pat benzinas. Paskui 3 litrai pieno – 1 litras benzino.
Labai daug yra silikatinių plytų pastatų, nes Lietuvoje buvo kelios gamyklos: Alytuje ir prie Vilniaus. Prie Alytaus ir dabar gamina. Kurie statėsi kolūkių centruose – tie turėjo lengvatų. Šildyta namus mazutu, žiemai 3,5 tonos – tai 100 rublių. Mano tėvas dirbo trąšų sandėly, tai jo mėnesinės algos užteko apkūrenimui per visą žiemą. Dabar uždrausta, jo negalima pirkti.
Genutė Pakutkienė, punskas,pl