“Baladės apie poetą Justiną Marcinkevičių” autorių Sigitą Birgelį kalbina Marytė Malinauskienė.
Marytė Malinauskienė: Sigitai, prieš dvejus metus matėme Tavo “Baladės apie poetą Justiną Marcinkevičių” premjerą. Man įdomu, koks šio filmo likimas?
Sigitas Birgelis: „Baladė apie poetą Justiną Marcinkevičių“ tai mano antras tokio pobūdžio (galima sakyti) pilno metražo filmas. Esu sukūręs dar keletą trumpų lyrinių filmukų, kaip antai “Vienas šviesmetis be tavęs“ (haiku impresijos), „Prisikėlė Tėvynė“ (pagal kompozitoriaus Vytauto Juozapaičio muziką), „Giesmė Merkinei“ (poetui Stasiui Stacevičiui atminti). Per penkerius metus parengiau beveik 800 vienokių ar kitokių vaizdo reportažų.
„Jotvingių giesmė“ buvo sukurta 2008 m. Poezijos pavasario mūsų krašte motyvais. Ją teko parodyti Punske, Seinuose, Kaune ir Vilniuje. Išleista DVD plokštelė.
„Baladės apie poetą Justiną Marcinkevičių“ premjera vyko per 2011 m. Poezijos pavasarį. Išėjo ir DVD plokštelė.
Filmo nesistengiau rodyti Lietuvoje. Nebuvo progos, pritrūko laiko. Nieks nepasiūlė. Stebėdamas „Baladės“ premjerą (Punsko LKN salė nėra pritaikyta filmams rodyti, ekranas mažas, vaizdas blankus, garsas pernelyg skamba), pastebėjau, kad filmas reikalauja iš žiūrovo intymaus ir asmeninio angažavimosi. Jis nėra lengvai suprantamas eiliniam žiūrovui. Žiūrovas privalo įsigilinti į jo esmę, suklusti, pasiduoti vedamas po įvairius poeto gyvenimo ir kūrybos aspektus.
Tavo filmas apie Justiną Marcinkevičių ypatingas ir tuo, kad su poetu žiūrovas bendrauja iš Punsko krašto perspektyvos. Iš kur toks sumanymas?
„Baladėje“ norėjau priversti žiūrovus susimąstyti, kur glūdi Just. Marcinkevičiaus fenomenas, kaip poeto ir kaip tautos vedlio į nepriklausomybę. Bandžiau pažvelgti į poetą ir iš kitokios, t. y. „mūsiškos“, perspektyvos. Punsko ir Seinų krašte Just. Marcinkevičiaus legenda gyvesnė nei Lietuvoje. Jis čionykščių žmonių gal net geriau suvokiamas, emocionaliau skaitomas. Pas mus Justiną Marcinkevičių skaito net ir tie, kurie poezijos neskaito, kuriems ji neįdomi. Daug poeto kūrinių yra mūsų leidžiamuose lietuvių kalbos vadovėliuose. Jaunimas entuziastiškai skaito, deklamuoja ir dainuoja jo eiles. Žmonių meilė ir pagarba Poetui gyvesnė ir autentiškesnė nei Lietuvoje.
Filme pateikiau nemažai mūsų krašto gamtovaizdžių, matytų per J. Marcinkevičiaus poezijos prizmę, stengiausi atskleisti, kaip jo poezija ir jos suvokimas skamba mūsų lūpose ir širdyse.
Ar filmavimo menas susijęs su fotografija?
Be abejo, susijęs. Galioja tie patys vaizdo kadravimo, kadro eksponavimo, perspektyvos pateikimo, jos matymo bei kiti principai. Nuotraukoje svarbu pagauti ir „užšaldyti“ nepakartojamą akimirką, kuri prašnekintų žiūrovą. Filme kiekviena akimirka turi savo tąsą, kurią reikia sumaniai išgauti, plėtoti ir pateikti žiūrovui. Į nuotrauką galime žiūrėti ilgai, net ir kelias minutes, filme kelios „užsitęsusios“ sekundės yra sunkiai pakenčiamos.
Filmo montavimas dažnai apibūdinamas kaip nematomas menas. Tavo filme jaučiama dviguba poezija.
Priešingai, montavimo menas yra vienas labiausiai matomų. Nuo jo priklauso, ar pateikta vaizdo akimirka prašnekins žiūrovą, sugraudins jį, suteiks emocijų ir intelektualinių išgyvenimų. Montuotojui svarbu turėti meniškai nufilmuotą medžiagą, tinkamą muziką. Daugumai filmų yra kuriama muzika. Deja, tai reikalauja laiko ir didelių finansinių išteklių. „Baladėje apie poetą Justiną Marcinkevičių“ naudojausi M. K. Čiurlionio simfonija „Miške“ ir „Jūra“, taip pat (autoriams leidus) keliais muzikiniais motyvais iš Agnės Marcinkevičiūtės filmo apie Justiną Marcinkevičių „Prie rugių ir prie ugnies“.
Apie kokį žiūrovą galvojai kurdamas filmą? Ar jautei emocinį ryšį su juo?
Kurdamas filmą negalvojau apie žiūrovą, apie jo intelekto lygį, išprusimą, gebėjimą suprasti ir kt. Man svarbu buvo į filmą įpinti savo mintis, išgyvenimus ir jausmus, patirtus bendraujant su Justinu Marcinkevičiumi, parodyti jį tokį, kokį mačiau.
Kiek truko filmo kūrimas? Ar patyrei sunkumų?
Filmuoti pradėjome 2008 m., baigėme 2011 m. pavasarį. Vasario 16-oji nubrėžė takoskyrą tarp to, kas yra, gali būti ir jau nesugrąžinamai buvo. Poetui išėjus į Anapilį, turėjo užtekti to, kas nufilmuota. Nufilmavau dar keletą pokalbių su lietuvių literatūros žinove Viktorija Daujotyte, pakalbinau mūsų krašto rašytoją Birutę Jonuškaitę, poetus: artimiausią Poeto kaimyną Mykolą Karčiauską, LRS pirmininką Joną Liniauską, kino režisierę Agnę Marcinkevičiūtę. Pastarajai esu dėkingas už leidimą pasinaudoti filmuota medžiaga. Jos archyvuose yra apie 14 valandų nepakartojamų vaizdo įrašų.
Sunkumų ar nemalonumų neturėjau. Priešingai, patyriau daug puikių, įsimintinų išgyvenimų, dėl kurių verta buvo šį filmą kurti.
Kokį įspūdį paliko asmeninis bendravimas su Justinu Marcinkevičiumi? Koks tai žmogus, poetas?
Paliko didelį įspūdį. Tai buvo nepaprastai šiltas, labai kilnios dvasios Žmogus. Tokių šiame pasaulyje paprastai nebūna. Bet tai tema kitai progai.
Ar ateityje kursi tokio pobūdžio filmus kaip “Baladė apie poetą Justiną Marcinkevičių”?
Nežinau. Sunku kurti filmus vienų vienam, neturint komandos, rėmėjų ir kt. Nežinau, ar šie filmai kam nors reikalingi. Ar jų reikia. Norėtųsi kai ką dar padaryti. Nuo 2009 metų renku medžiagą apie Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir jo adjutantą Jurgį Prabulį-Žaibą. Norėtųsi sukurti filmą apie Lietuvos savanorius ir jų kapų Berznyke niekinimą. Knieti įamžinti poetų Stasio Stacevičiaus ir Marcelijaus Martinaičio atminimą. Nors filmuotos medžiagos, susijusios su M. Martinaičiu, turiu nemažai, bet išgauti tikrą poeto „veidą“ jos neužtektų.
Man atrodo, kad šiuo metu, kai kultūra sparčiai keičiasi, atsiranda nauja erdvė filmui. Filmas, panašiai kaip poezija, proza, tapyba ar fotografija, turi savo kalbą, kuri yra įdomiai sudėtinga. Jis gali ugdyti žmonių susidomėjimus bei skatinti aktyvumą. Tai puikus įrankis mokykloms, vykdant pagrindinius tikslus bei užduotis.
Linkiu Tau kitų tokių įdomių ir vertingų filmų bei išprususių žiūrovų… Ačiū už pokalbį.
Marytė Malinauskienė, punskas.pl