Genutė Karaneckaitė-Virbalienė, gyvenanti Seinuose pas dukrą, sako: „Darbas myli žmogų, kap žmogus myli darbų. Kici sako, kad cik durnas myli darbų. Aš be darbo negaliu. Nor draba rankos, tai vis ciek šų tų nuveikiu ir dziena graicau ateina in vakarų.“ Kalbuosi su ja apie praeities laikus.
Genutė Pakutkienė: Kelintais metais gimėte?
Genutė Virbalienė: Gimiau 1924 metais. Ir kode, sakykit, mani Dzievulis tep ilgai laiko? O va visus mūs Jonus pasiėmė – ir vyrų, ir sūnų, ir žantų… Sako, žmogus viskų gali panešc, net sunkiausį maišų, alia kap jaunas šaimynoj numyršta, tai tokias sunkumas an širdzies, kad neapsakytas. Sunkiau už aršausius darbus. Ašarų nebrokavo, alia kų padarysi… Apgyja povali ir toliau raikia gyvenc. Saniau kap mažas vaikucis mirė, tai nevalia buvo verkc. Nor ir labai gaila, bet tep buvo priimta. Ir šnekėta, kad toj dūšukė atlėks angeluku, o kap moma verks, tai iš čyščio neišais ir nebus angeluku. Ko ty seniau žmonės nepripasakoj. Kas ty viskų pamys. Sėdėjom ir klausėm, ir strokas ėmė, kad net krėtė, alia kitųdzien jau kitų pasakoja ir anų pamiršci. Nu tamsiai tai bijojaus aic paci kur tai, jau kap raikėj, tai cik su kitais ėjau.
Kokia buvo Jūsų vaikystė ir jaunystė?
Seniau nebuvo nei kuom apsiauc, nei rangcies, o dabar visko pylna… Va kap ir mūs dzidelė šaimyna, tai ne tai, kad vienus kamašus turėjom, alia kad visos tais pacais. Vienų nedėlių viena usimetus nešas in Sainus ir cik palei ūlyčukį perėjus miškų aunas, tai jau kitų nedėlių kita tais pacais, nu ba nebuvo nei pirkc, nei iš ko padaryc. Da namie tai šoki toki buvo. Žiemai tai vailokus darė. Suvelia vylnų an kurpalio, o paskui an kojos maunies in kaliošį, ir gerai. Aršau, kap lietus, šlapia, tai kap višta peršlampi ir šalta, ir raikia dzovycis. Oi, gerau kad aniej laikai negrįžtų.
Ir prastai visadu valgėm. Daugiausia buvo kopūstai, ir tai rūgyci medzinėj bačkutėj, bulvės. Šaimyna dzidelė mūs buvo, ba da dzvi mano sasarys ir net penki broliai, alia isitekom.
Netoli namų buvo gražus Rimkažarų ažarukas, vadzytas Dubelis, tai an vakaro lėkėm jan maudzycis. O žiemų tai bijojaus. Nor ir žinojau, kad storas ladas, alia prisiklausius sanų žmonių pasakų, kap ty intraukia kokia laumė ragana, tai ir bijojaus an jo aic. Maudzycis vasarų karščin tai ty kap mylėjau ir atvogos buvo.
Kada ištekėjote?
Bijojaus labiausia gimdzyc, vėlai išėjau in marcas, ba ciek prisibovinau savų brolukų, kad nei pamislyc nenorėjau, kad raiks kadu savo. O da kap matiau, kap mama juos gimdė, tai net negerai darės, kap pamislydavau, kad ir man kadu tep raikės. Nu nesiskubinau. Piršlys vienas po kito sukė mūs kieman, alia aš vis ne ir ne. Tėvas tai anksci numirė, mama tai padėjo paskui ir man augyc ir Danutės, ir Jonuko. Geri vaikai užaugo, mokinos Pockūnuose, paskui Berznyki, vienas rado savo pusį – vyrų Rakelijoj, o kitas in namus parsivedė iš Žagarų. Visi lietuviai buvom. Nuog seniai Dvarčėnuose Virbalai gyveno. Jiej atėjį ar ca kap rubežį ciesė, tai atskyrė juos nuog Lietuvos, ir tep apsiliko. Buvo prastas čėsas, raikėj aic in Lietuvų šo to parsinešc, ba tynajus pigiau tadu buvo. Tep pas gimines, tai kedais pas Mockevičus Lietuvoj buvom, ir ciek. Neacimenu, kad kokių giminių tynajus liko.
Tep tai auginom savo bulvių, kopūstų, linų, paskui avių prasilaikėm, tai meitėlį paskerdzam, žąsų dėl mėsos ir pūkų an paduškų, patalų buvo. Jaunystėj buvau išmokus siūc, tai teko ir kailinius, ir būrkas ylgas pasiūc. Išaudzam milo, o paskui tep siuvam, alia ty kap nebuvo sunku. Jokias darbas nesunkus buvo, raikėj padaryc, ir jau. O iš kur išmokau siūc? Nu, sakytau, iš galvos. Dzievas tep apdovanojo. Nusižūrėjau iš kitų ir labai mylėjau paci siūc. Tadu da rankom raikėjo susiūc lininiais siūlais. Marudna, alia drūta ir šilta.
Kaip dabar gyvenate? Ką veikiate?
Kad graicau dzienos aitų, tai mezgu. Akinių nenešoju. Va ir dabar nukrinta virbalas, tai ieškau, turu kantrybės, veru ir vėl akutėn siūlas, ir tep akutė prieg akutės, ir išaina. Anūkai tai jau užaugį, dabar proanūkucam, tai kam ca padovanoju. Matau, kap dzaugias, tai ir man smagumas. Ca kap iš atminties megzc tai mokėjau seniai.
Dabar nedėlios ylgos, ba jau in bažnytėlį per sunku. Nor ca gražu, prieg upės gyvena toj mano duktė, alia ciltukų peraic jau per sunku. Da mažu vasarų nuveitau, o žiemų tai bijaus ir slidumos. Tai duktė vis nuog pažįstamų parneša sveikinimų, tai man pašyldo paširdzus, kap nugirstu, kad da tas sveikina, tai tas, paklausia, kap mano sveikata. Aš nepripažįstu daktarų. Kap mama žolukes naudoj, tep aš.
Su saviškiu pragyvenau 47 metus, mirė ir sūnus, o žantas Jonelis tai jau prieš 16 metų paskindo. Va tokiu čėsu ladas buvo nepiemnas, o jiej žuvavo an lado ir panėrė. Misno, šitas jaunas išplauks, alia kur tau. Aniej vyrasni išgelbėta, o šitas pats nedavė rodos ir nuvėj po ladu… Sunku buvo apsiprasc, darbštus buvo, alia kų padarysi…
O ar šaltos seniau žiemos buvo?
Po patalais miegoj, o lovoj du galai, ir ty vaikai ir iš vieno galo, ir iš kito. Susglaudzam, tai ir inšylam, cik garuoja. Kas tų medzinių stubukių sienos, nebi prikūrina, alia kap užais vėjas – visų šilumų išvaiko. Nu ir žiemų darbo buvo. Aš tai daugiausia siuviau, siuviau be perstojo, o paskui jau, kap neraikėjo, tai tep ėmiaus megzcie, tai ir švedarukų vaikam, ir pirščinių, ir škarpietkų.
Žiemų sniego būdavo iki pažastų. Darė šarvarkus ir toki drožnykai buvo, tai sušaukia kap po vėpūcinio vyrus su arkliais. Kasė ir lopetom, o paskui nusižūrėj, kap ty vyrai daro Skusteliuose ir an Krasnapolio kelio. Iš dzviejų dilių storų sukala, surakina tokį kap trikampį ir an viso kelio, arkliai du aina vienu pusi ir du kitu pusi, ir tep traukia, o jiem iš prieš prikabina da po porai arklių, kad mačytų. Tai rodos, kap luotu irtais per ažarų, sniegas cik in vienų šonų ir in kitų. Oi, nusimala ir žmonės, ir arkliai. Ty prieg mūs tokias klonis, tai kap užneš, tai ne baikom, sulygina su tuom vietu, kur aukščau. Statė tokias tvoras, kad neužneštų an kelio, alia kur tau mačino… Oi, buvo sniego, be Dzievo valios ir be mieros, pripusto, kad in stubų tai cik siaurų takucį praskasam, kad su viedru vandenio iš šūlnio praaic. Apžūrėjį gyvulius – cik trobon. Kur tu aisi per dzidelį šalcį ir tokius pusnis? Kiba galo gauc?
Ačiū už pokalbį.
Genutė Pakutkienė, punskas.pl
kaip gražu. Sveikinimai „močiutei“