Kovo 20 d. – Pasaulinė Žemės diena.
Žemės pardavimas užsieniečiams kelia Lietuvos visuomenėje daug aistrų. Įsidėmėtina, kad šis klausimas buvo ne mažiau aktualus ir prieš daugiau kaip šimtą metų.
Kviečiame pasiskaityti, ką apie žemės pardavimą užsieniečiams rašė Seinuose leidžiamas „Šaltinis“.
***
Žemelės motynėlės lietuviai nebrangina, tai labai negera – kalbėjo senas Budrys susirinkusiems pas jį nedėlios vakare kaimynams. – Geras daiktas – prekyba, geras daiktas – amatai, pramonija, bet visų reikalingiausia – nepaleisti žemės iš savo rankų. Jeigu mes, lietuviai, parduodami margas po margo prūsams, lenkams ir kitiems svetimtaučiams, pasijusime netekę žemės, tai kur pasidėsime su pramonija, su prekyba, ką pardavinėsime, iš kur pramonijai medžiagos teimsime? Žemė – visos gerovės pamatas. Ant savo žemės tegali tiktai kilti savo gerovė.
O kas dabar darosi Lietuvoje? Nusibankrutinę dvarininkai parduoda didelius žemės plotus; kam jie tenka? Dažniausia svetimtaučiams – žydams, lenkams ir kitiems. Didesnių ūkininkų taipgi ne kartą parduodama namai; kam jie tenka? Dažniausia svetimtaučiams vokiečiams, kurie, ypač Prūsų parubežyj, turi jau supirkę daugelį kolionijų. O lietuviai ką? Bežemius, mažažemius, tiesa, girdima džiaugianties žemele, norint jos daugiau ingyti, bet didžialaukiai ima žeme bodėtis, žiūri į ją su nepasitikėjimu ir lengva širdim leidžia iš savo rankų.
– Ką gi, tėvuli, veiksi su žeme, kad pelno neduoda? – atsiliepė vienas iš didesniųjų ūkininkų.
– Kaip tai neduoda pelno? – sušuko Budrys, – žemė kaip duodavo pelną, taip ir duoda, tiktai mes nemokame iš žemės viso pelno ištraukti.
Mums, lietuviams, žemė neduoda pelno; delko gi vokiečiams duoda? Ju, matome, paims vokietys kokią ūkę, tai, anot tos pasakos, rodos, jam aitvaras neša. Jis ir vaikus leidžia į mokslą, ir pats gražiai gyvena, ir pinigų turi; lietuvys gi, kurs tą ūkę pardavė vokiečiui, skurste skurdo. Taigi pasirodo, kad ne žemė čia kalta, bet mes, lietuviai, jei nestengiame ištraukti iš žemės tinkamo pelno. O delko nestengiame? Pirmiausiai delto, kad nemokame. Žemės dirbime mes esame toli, toli atsilikę nuo kitų. Iš Amerikos grįždamas aš važiavau per Daniją. Tenai žemė negeriausia. Lietuvoje geresnė; bet jos dirbimas – tai miela pažiūrėti! Kad mes, lietuviai, mokėtume žemele naudotis, kaip tie danai, tai nereiktų mums skųstis.
Ne žemė apleisti svetimtaučiams, bet mokytis iš svetimtaučių, kaip didesnė nauda turėti iš ūkės, štai ko mums reikia. O ar mes mokinamės? Kiek tai Lietuvoje yra žioplių, ką sako: „kam tos gazietos, tos knygos; tik žmones klaidina“. Iškur gi mes išmoktume, iškur sužinotume, kaip kitur ūkė dirbama, kaip pas mus visa pagerinus, jei nebūtų gazietų, knygų?! Mes permaža skaitome, permaža mokinamės, dėlto nesipelnome iš ūkės.
Ne tiktai knygų ir laikraščių, bet mums būtinai reikia ūkės mokyklų. Juk nėsant tokių mokyklų, kur mūsų vaikai mokysis ūkininkauti? Antra vertus, negana nei mokslo, kad padidinti pelną iš ūkės. Reikia sutvarkyti ūkės vaisių ir apskritai visų išdirbinių pardavimas. Mūsų javai, linai, gyvuliai eina per daugelį rankų, kol pasiekia tikrąjį pirkiką; visi tie tarpininkai traukia didelį pelną; tas pelnas liktų mums, jei mes be tarpininkų pagalbos pardavinėtume savo gėrybes. Kitose šalyse ūkės vaisių pardavimą tvarko tam tyčia draugijos, į kurias yra susirišę ūkininkai. Tokioj, imkime, Irlandijoj (aną dieną skaičiau apie tai vienoj knygutėj) prieš 30 metų žmonės metę žemę bėgte bėgdavo į Ameriką, nes tėvynėje ūkės neturėdavo pelno. Šiandien Irlandijos gyventojai (didesnė jų dalis verčiasi žeme, kaip mes lietuviai) nereikalauja ieškoti laimės svetur, turi savo tėvynėj ne tiktai gana duonos, bet ir prie duonos. Tokią gi atmainą padarė draugijos, kurių per paskutinius 30 metų Irlandijoje daug priviso. Tos draugijos paėmė į savo rankas pieno pardavimą, kiaušinių, linų, javų ir kitokių ūkės išdirbinių; dėkui joms, ūkininkų gerovė aukštai pakilo, ir juo tolyn, juo kyla aukštyn. Dėlko gi mūsų ūkininkų draugovės, ūkio rateliai negalėtų taip pat pasirūpinti sutvarkyti gėrybos pardavimą, kad pelnas neitų žydams ir kitiems tarpininkams, tiktai patiems ūkininkams?! Ar kalta mūsų žemelė, kad mes kone visą pelną iš jos atiduodame žydams, prūsams ir kitiems tarpininkams, patys gi sau visai maža ką bepasilikdami?! Taigi ne savo žemę svetimtaučiams pardavinėti, bet, iš svetimtaučių pasimokinus, į draugijas telktis ir sutvarkyti gėrybos pardavinėjimas – štai ko mums reikia.
– Ką apie draugijas, tėvuli, tai tiesą sakote, – atsiliepė kitas ūkininkas – vertėtų mums kuo greičiausia vienytis ir, pardavinėjant savo darbo vaisius, apsieiti be žydų tarpininkavimo. Atsiradus sumaniam vadui, tai būtų galima invykdinti. Bet su tuo mokėjimu žemė dirbti, pelnas traukti, tai, žinote ką, sunku. Mokėti, rodos, žmogus mokėtum, kad galėtum. Bet nebėsant iš ko, visas mokslas perniek! Darbininkų nėra, mašinos brangu, ir nevisur pritaikoma, o čia mokesčiai, dalys mokėti, vaikai auklėti… reikalų reikalai priverčia ne kartą, noroms nenoroms, parduoti namus ir verstis kitu kuo.
– Taip, kaimyne, – atsakė, pamąstęs Budrys – reikia pripažinti, jog dabar ūkininkams sunkūs laikai. Bet visada taip juk būti negali. Bėgimas į Ameriką sykį vis turės pasibaigti; daugumas, gal, turės net ištenai grįžti namon; kylant ūkiui, padidės uždarbiai, ir darbininkų po metų, kitų atsiras kaimuose daugiau. Šiuo gi tarpu reikia, kaip galint, laikytis, kad tik nepaleidus žemės į svetimas rankas, kurios jau paskui neatgriebsi! Dalis gi, neturint pinigų, geriausia mokėti žeme, ypač tiems, ką turi daug lauko. Juk ir knygos, ir laikraščiai rašo, jog valdant daug žemės, sunku bėsama iš jos ištraukti nauda. Kitose šalyse žmonės turi žemės po mažiau; mažiau žemės turint, tai ir su mažiau darbininkų galima gerai ūkis vesti; mažiau būna darbo, daugiau naudos.
– Tai ar ne vistiek, ar žemę parduosi, ar dalis bemokant, draskysi? – atsiliepė vėl vienas kaimynas.
– Žinoma ne; draskydamas ir sau pasilieki, ir kitą žemę saviems atiduoti, ne svetimiems, ne svetimtaučiams, kas dažnai atsitaiko, parduodant. Kas parduoda saviems, tai dar nieko, bet kad mūsų žemelė netektų svetimtaučiams, tame didžiausia svarba.
Daug juk kalbama, rašoma apie tėvynės meilę. O kas ta tėvynė, jei ne brangi mūsų žemelė? Kas parduoda žydui, vokiečiui ar kitam svetimtaučiui žemę, ar toks neparduoda savo tėvynės?! Taigi, jei išgama vadiname tokį, kurisai išsižada savo kalbos, savo tėvynės, tai ar ne didesnis išgama yra tas, ką iš liuosos valios parduoda svetimtaučiams gimtinę žemę?! Iš kitos vėl pusės, jei keliame į padanges tokius, kurie raštais ir darbais tarnauja tėvynei, tai daug, rodos, daugiau gera daro tie, ką išperka tėvynės žemelę iš susibankrutinusių lenkų ponų arba kitų svetimtaučių. Taigi, kas myli tėvynę, tas turi rūpinties, kad žemė joje netektų svetimtaučiams, kad svetimtaučiai negautų Lietuvoje pirkti žemės nei už brangiausius pinigus.
– Bet ar tai galima? – atsiliepė vėl vienas iš susirinkusių.
– Delko nebūtų galima? Juk pinigų Lietuvoje yra. Vienose taupomosiose kasose rastume sudėta šimtus tūkstančių, ir net daugiau, rublių. O paskui, Amerikos uždarbiai kad grįžtų Lietuvon, kad visi lietuviai tenai iškeliavę dirbtų su minčia, nusipirkti sugrįžus tėvynėn žemės arba nors savo pinigais prisidėti prie išpirkimo tėvynės žemės iš svetimtaučių, tai nusigyvenusių ponų rankose esanti tėvynės žemelė nelengvai patektų į svetimtaučių rankas.
Kaip kada, anot tos pasakos, prieš vėją, nepapūsi… žemė per prievartą tenka svetimtaučiams. Bet daugelį kartų esame mes patys kalti, jei Lietuvos žemelė tenka svetimiems.
Sunku buvo nesutikti su Budriu. Visi pritarė, jog reikia mums daugiau tėvynės meilės, daugiau supratimo, kad žemė – tvirčiausias gerovės pamatas, daugiau kantrybės iškęsti sunkius dabar ūkininkams laikus, o tvirtas noras, nuolatinė visų tėvynę mylinčiųjų rūpestis suras tinkamus būdus, kaip mūsų brangi žemelė kitiems neapleidus, nuo svetimtaučių išpirkus.
Kaimynas.
(„Šaltinis“, Seinai, 1910 m. lapkričio 29 (16) d., Nr. 47, p. 738)