Punsko parapijos vikarą kun. Marių Talutį kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.
(Tęsinys)
Žmogus prieštarauja (ar neprieštarauja) Dievui, jei nevisiškai pritaria Dievo Motinos kultui? Ar turi tai priskaičiuoti prie savo nuodėmių? Kita vertus, būta atvejų, kai Dievo Motinos kultas buvo perdėtai didelis. Tai galima pailiustruoti vienu pasakojimu. Mikelandželas, tapydamas Siksto koplyčios freskas, pamatė besimeldžiančią moterį. Sugalvojo iškrėsti pokštą. „Aš esu Viešpats, tavo Dievas!“ – sušuko nuo pastolių. Moteris net nepajudėjo. Mikelandželas pakartojo šiuos žodžius dar kartą ir dar kartą. Kantrybės netekusi moteris pakėlusi akis tarė: „Palauk, sūneli, dabar kalbuosi su tavo motina“.
Jėzaus Motina Marija dalyvauja svarbiausiuose išganymo istorijos įvykiuose: Įsikūnijime, Atpirkime ir Šventosios Dvasios atsiuntime. Ji taip pat paimama į Dangų su kūnu ir siela, jos žemiškasis kūnas perkeistas Kristaus prisikėlimo tikrove, taigi Marija yra to paties perkeitimo link artėjančios Bažnyčios pirmavaizdis. Jos vaidmuo išganymo istorijoje ir Bažnyčios kelionėje po Sekminių yra daugiau nei svarbus, galėtume sakyti lemiamas. Juk jos nuolankus „tebūnie“ pradėjo naują pasaulio istorijos etapą. Tačiau Ji niekada neužims Dievo vietos, nes Ji – Dievo pati nuolankiausia tarnaitė. Kasdien tūkstančiai žmonių patiria daugybę malonių – grįžta sveikata, sustiprėja tikėjimas aplankius Marijos šventoves ar šaukiantis jos globos. Kai mes pagerbiame Mariją, tai pirmiausia teikiame garbę Dievui, kuris per Mariją padarė ir toliau tebedaro didžius dalykus.
Negalima išleisti iš akių budizmo, kurio tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo tikslas – nirvana. Ar budizmas tai religija? Ar tai mums „kitas dievas“?
Jūs esate teisus klausdamas, ar budizmas yra religija. Ne vienoje knygoje galime rasti išdėstytą nuomonę, kad budizmas tai daugiau filosofinis-psichologinis, o ne religinis mokymas. Budizmas įmanomas be dievybės, nes remiasi minčių suvaldymu, meditacija, tam tikra askeze bei pratimais. Tačiau amžiams bėgant ir apimant daugiau tautų į budizmą buvo įtrauktos ir tam tikros dievybės, tautų papročiai. Budizmas ir krikščionybė labai skirtingos religijos, kaip ir skirtingos jų sąlygotos kultūros, tačiau yra ir tam tikrų panašumų. Pavyzdžiui, budizmas ir krikščionybė, taip pat islamas, yra religijos, nesusietos su viena tauta, jos vadinamos misijinėmis, universaliomis religijomis. Budizme, kaip ir krikščionybėje, būtina bendruomenė bei labai svarbią vietą užima vienuolynai. Visgi tarp krikščionybės ir budizmo yra daug skirtumų, tačiau tai nesuteikia teisės lyginti, kuri religija yra geresnė ar blogesnė. Krikščionybė pabrėžia, kad Dievas yra asmuo, taip pat žmogaus asmens savybės išlieka netgi po jo mirties. Ir galiausiai amžina laimė danguje nepanaikins žmogaus asmeniškumo, o tik atves į pilnatvę. Budizme apie Dievą kaip Asmenį nekalbama, o pomirtinis gyvenimas – visiškas išnykimas kančios-būties nebuvime, visiškoje tuštumoje. Krikščionybei labai svarbi istorija, nes Dievas tapo žmogumi tam tikru istoriniu momentu, ir pasaulio istorija turi pradžią bei pabaigą, kurios link keliaujame. Budizme istorija beveik visai nesvarbi, nes istorija – tai žmogaus asmeniškumo pratęsimas ir paryškinimas, o šiai religijai tai visiškai antraeilis dalykas. Be to, pati istorija daugiau suprantama kaip tam tikras ciklas, pasikartojimų ratas, o krikščionybė laukia istorijos baigties momento – antrojo Kristaus atėjimo. Vakaruose budizmas vadinamas taikos religija, bet štai, pavyzdžiui, Butane krikščionybė persekiojama, o Šri Lankoje patiria išpuolių.
Ar smerktina joga – indų filosofijos mokymas, apimantis fizinius pratimus, meditaciją arba askezę?
Vakarų pasaulyje joga išpopuliarėjo apie 1970 metus. Seniau ji visada buvo neatsiejama induizmo dalis, tačiau šiandien Vakaruose joga pristatoma kaip neutrali, nepriklausanti jokiai religijai ar ideologijai atsipalaidavimo forma, padedanti įveikti stresą ir suteikianti naujų jėgų, netgi padedanti daryti įtaką kitiems. Skamba gražiai, tačiau ar tikrai joga visada išlieka tokia neutrali ir nesusieta su jokia religija? Tuo labai abejoju. Nėra jogos be induizmo, be guru – jogos mokytojo, kuris tuo pačiu yra laikomas ir po žemę vaikščiojančia dievybe. Kiekviena jogos mokykla privalo jį turėti. Palaipsniui tarp guru ir jogos praktikanto užsimezga tam tikras ryšys, o labai dažnai didžiulė meilė. Tada belieka važiuoti į Indiją ar laukti mokytojo, atvykstančio į savo šalį, apsirengti guru reikalaujamais drabužiais ir su didžiule minia panašaus likimo brolių klusniai vykdyti visus jo paliepimus. Guru tampa vidinio gyvenimo dalimi, užvaldo visas žmogaus mintis, ir gyvenimas tampa neįmanomas be jo. Guru laikomas dievu, nors jis tėra paprastas žmogus. Jis dažnai turi didelių galių, sugeba savotiškai per jogą užvaldyti visas žmogaus mintis, turi galių netgi materializuoti daiktus, sukelia euforines būsenas. Iš kur tos galios? Labai panašu, kad galių suteikti gali tos jėgos, kurios, kaip ir Rojuje, žmogų gundė sakydamos: „Jūs būsite kaip Dievas“. Pasinėręs į induizmo ir jogos vandenis krikščionis pamažu nutolsta nuo Kristaus bei nuo krikščioniškos kultūros. Dar vieną dalyką siūlo induizmas, taip pat budizmas – tai reinkarnacija. Daug krikščionių tiki reinkarnacija. Tai visiškai prieštarauja mūsų tikėjimui, nes mes tikime prisikėlimu, o ne persikūnijimu. Kas tiki reinkarnacija, paniekina Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, nes reinkarnacija Rytų religijose reiškia tam tikrą išganymo veiksmą. Tačiau mes turime vienintelį Išganytoją Jėzų ir Jo Kančia bei Prisikėlimas mus apšvietė, kad esame atpirkti iš bet kokių reinkarnacijų. Turime vienintelį gyvenimą šioje žemėje, todėl reikia branginti laiką.
Dar vienas iš neigiamų religinio gyvenimo reiškinių yra pasitelkus į pagalbą jogą noras įgyti tam tikrų galių ir išmokti daryti įtaką kitiems. Dažnai tokios galios būna susietos su piktomis dvasiomis ir jos visiškai užvaldo žmogų. Netgi pradedama girdėti įkyrius balsus. Prireikia egzorcistų pagalbos. Velnias visada žmogui kažkiek duoda, o šimteriopai pasiima. Duoda žmogui pačiam norint galias, tačiau jam gal ir nenorint paima jo laisvę. Beje, Indijoje kai kurios grupuotės labai intensyviai persekioja krikščionis, degina bažnyčias.
Lietuvoje yra pagonybės gaivintojų, kurie atvyksta ir į Punsko parapiją. Ar dalyvavimas pagoniškose apeigose, kur garbinamas Perkūnas ir kiti dievaičiai, jei net į tai žiūrime kaip į kultūros paveldą, yra smerktinas?
Labai priimtina ir reikalinga etnokultūros veikla, kurioje, be religinių apeigų, o kartais netgi religinių pavojingų žaidimų, padaroma daug gero atliekant ugdomąjį darbą, skatinant lietuvius didžiuotis istorija, statant sielos ryšių tiltus tarp mūsų ir senųjų bočių, įvedant į be galo turtingą mūsų tautos paveldo lobyną, išgryninant lietuviškojo charakterio ypatumus. Aš labai džiaugiuosi, kad daugėja entuziastų, pavyzdžiui, jaunųjų šaulių ar ateitininkų, etnokultūrininkų, kurie iš užmaršties vis gaivina pagarbą ir prisirišimą prie mūsų piliakalnių, pilkapynų, alkakalnių, neužmirštat ir KGB muziejaus ar partizanų žūties vietų, ar Katalikų Bažnyčios kronikos, arba tokių Lietuvos didvyrių kaip arkivyskupas Teofilius Matulionis ar kunigas Juozas Zdebskis.
Tiesą sakant, nežinau, ką tiksliai garbina baltų religijos skleidėjai. Žinau viena, kad jie negarbina Švenčiausiojoje Trejybėje vieno Dievo. Pagonys netiki Dievo apreiškimu, o daugiau linkę su dievybe sulieti gamtą. Gamtos atžvilgiu krikščionys tiki Dievą, kuris yra visiškai nepriklausomas nuo gamtos, atskiras nuo jos, dar daugiau – Jis jos Kūrėjas. Lietuviams svarbu būti arti gamtos, pagarbiu žvilgsniu žiūrėti į ąžuolą, į žvaigždėtą dangų, į akmenį. Juos tarsi juntame ne tik kaip nebylius daiktus, bet kaip dalį savęs, dalį to paties Kūrėjo kūrinijos, tačiau jų nedievinant ir nesuteikiant jokių antgamtinių galių. Liūdna, kad baltų religijos gaivintojai išbraukia Dievo Sūnų Jėzų Kristų kaip visišką svetimkūnį, nors po Krikšto mūsų tautos siela jau yra paženklinta Jėzumi. Asmeniškai negaliu suprasti, kas yra lietuvis, jo siela, nesupratęs, kas yra Jėzus Kristus. Man būti savimi, būti lietuviu, suprasti save reikia Jėzaus Kristaus asmens, Jo kryžiaus, kaip reikia lietuvių kalbos, lietuviško ąžuolo, gintaro, duonos, sutartinių, skudučių muzikos, piemens raliavimo, pievų, piliakalnių, juostos raštų ir visko, kas sutelpa mūsų savastyje. Taip, mūsų protėviai nepažinojo Jėzaus Kristaus, bet žvelgdamas į savo sielos ilgesį galiu sakyti, kad jie Jo ilgėjosi ir laukė, kaip kad Jo laukė žydai ir kitos tautos. Dauguma pagonybės gaivintojų kol kas dar netikri pagonys, nes yra pakrikštyti, vieni praktikuojantys, kiti nepraktikuojantys katalikai, tačiau per Krikšto sakramentą visiems laikams panardinti į Jėzaus Kristaus slėpinį, tapę Jo nuosavybe. Nors galima sakyti, kad man Krikštas nieko nereiškia, tačiau tai yra sakramentas, kuris sieloje palieka savo žymę. Mat aš galiu kalbėti tik už savo sąmoningąją pusę, bet kiek žmoguje dar yra pasąmonės dalykų, kurių mano žinojimas nesiekia. Vis dėlto Šventoji Dvasia kaip tik ten daugiausia įsiskverbia. Man dažnai kvepia dar sovietiniu stiliumi, kai norima krikščionybę pateikti kaip tam tikrą negatyvą, kad ji esą buvo atnešta kardu arba kad krikščionybė išnaikino vos ne visą tautą ir jos tapatybę. Kiek atsimenu, pirmiausia krikščionybė buvo atnešta šventųjų kankinių Vaitiekaus Adalberto ir Brunono Bonifaco, o tie, kurie įjojo į mūsų žemes su kardais, abejoju, ar nešėsi širdyse Kristaus meilę ir taiką. Todėl aš jų niekada nevadinčiau mūsų tautos krikštytojais. Tai politika, tik prisidengusi religijos kauke. Lietuvos krikštytojais laikyčiau Vilniaus katedros pirmąją mokyklą ir universitetą, Mažvydą, Donelaitį, Merkelį Giedraitį, šv. Kazimierą, Motiejų Valančių, palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir kitas iškilias asmenybes.
Baltų religijos gaivintojų atliekamos sutartinės, dainos, šokiai, tautiniai drabužiai, ugnis, gamtos artuma – viskas labai gražu, bet viską tą patį skatina daryti ir Bažnyčia. Taip pat Bažnyčia kviečia ne garbinti, o saugoti gamtą, mažiau vartoti, kad žmonija išliktų. Dėl tautinių drabužių turiu svajonę – kad žmonės jais rengsis eidami sekmadieniais į šv. Mišias. Pagonių apeigose yra momentas, kuris visiškai nepriimtinas krikščionims – tai maldos ir aukojimai dievams. Aukoti – tai atiduoti save, nes auka yra tam tikras mūsų pakaitalas. Aukodamas aš noriu duoti tai, kas brangiausia – save, tačiau pakeičiu tai aukomis. Per baltų religijos apeigas vykdomi aukojimai dievams, ir tai jau yra tam tikra neištikimybė Kristui, o gali būti dar daugiau – įžengimas į tam tikrą ezoterikos sritį. Tokiose apeigose gali būti išgyvenamas religinis jausmas, patiriama tam tikra palaiminga būsena ar net įgyjama galia, bet už viso to slypi neaiškios jėgos. Kad ir kokie būtų gražūs ir prasmingi, lietuviški ir artimi dievų vardai ir funkcijos, tačiau mums, krikščionims, jie yra stabai, netikri dievai, o gali būti netgi demonai, prisidegę gražiais vardais. Nuo aukojimo stabams susilaikyti prašo jau Apaštalų darbuose minimas Apaštalų bendruomenės laiškas pagonims: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!“ (Apd 15, 28–29). Krikščioniui nedera dalyvauti tokiose apeigose, kur vyksta aukojimas stabams, kitiems dievams ar deivėms, nors jie ir vadintųsi „mūsų tautos dievai“, „bočių vėlės“ ar kaip kitaip, nes dalyvavimas aukojimo apeigose jau reiškia tam tikrą pritarimą ir įsijungimą į kitų dievų garbinimą, dažnai gali būti – demoniškų jėgų pagarbinimą.
Grįžimas į pagonybę – didelis Dievo meilės įžeidimas, nes atmetamas Jo Sūnus ir Šventoji Dvasia. Žinoma, moralės atžvilgiu šie žmonės labai geri, siekia darnos ir gyvena pagal vidinį sąžinės balsą, bet reiktų nepamiršti, kad pagonybė ne visada buvo lengva. Labai dažnai žmonės gyveno supami daugybės baimių ir prietarų. Sykį skaičiau, kad Amerikos indėnų genties žmonės labai džiaugėsi neseniai tapę krikščionimis, nes išsivadavo iš prietarų, atrado didelę ramybę.
* Teisynas, kurio autorius Dievas
* Dekalogas . Nuodėmė. Kas ji?
* Kiti dievai? Kas jie? Dekalogas
* Krikščionybė ir kiti tikėjimai? Dekalogas
* Budizmas, pagonybė ir joga. Dekalogas
* Sektos. Kas jos? Dekalogas (4 d.)
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl