Istorikas Vygandas Vareikis, gal reaguodamas ? mano straipsn? ?Laisv? ? pirmoji vertyb??[1], kuriame pabr?žiau svarb? Kr?v?s vaidmen? rengiant Klaip?dos sukilimą (terminą ?sukilimas? vartosiu kaip istoriškai tradicin?), paraš? straipsn? ?Gaj?s mitai, arba Kas ?atvadavo? Klaip?dos kraštą??[2] Žod? ?atvadavo? autorius rašo su kabut?mis, tuo lyg pabr?ždamas, jog jokio Klaip?dos išvadavimo nebuvo. O gal tod?l, kad dabar šis žodis nevartotinas? Istorikas š? žod? su kabut?mis atkakliai vartoja ir toliau, tarsi bandydamas ?teigti nuomonę, kad Klaip?da tiesiog savaime ?atiteko Lietuvai?. Tačiau tuo metu Klaip?dą vald? Pranc?zijos karin? administracija, vadinasi, pagal logiką, net nežvelgiant gilyn ? istoriją, buvo galima išvaduoti (atvaduoti) ją iš pranc?z?, o tai ir ?vyko.
Vareikis teigia, kad kai kurie autoriai r?m?si lietuvi? tautos ?istorin?mis teis?mis? (irgi su kabut?mis) ? Mažąją Lietuvą. Švelniai tariant, yra nekorektiškas. Aišku, gal geriau tikt? remtis taut? apsisprendimo teise ir istoriniu teisingumu. Beje, pagal tarptautinę teisę, kol gyvi vietiniai gyventojai (šiuo atveju autochtonai ? lietuvininkai) ? tol tas kraštas turi teisę atkurti savo nepriklausomybę. Klaip?dos kraštas ir visa Mažoji Lietuva 1918 m. lapkričio 30 d. Taikos konferencijoje Paryžiuje deklaravo savarankiškumą ir susijungimą su Didžiąja Lietuva. Prieš tai, spalio 30 d., buvo priimtas Tilž?s aktas apie susijungimą, o 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstyb?s Taryboje, dalyvaujant užsienio atstovams, iškilmingai pasirašyta deklaracija d?l Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva, sudarant vieną Vyriausybę. Versalio sutarties signatarai taip pat r?m?si Lietuvos istorinio teisingumo samprata, priskirdami tik Klaip?dos kraštą Lietuvai, nors buvo prašoma atiduoti visą Mažąją Lietuvą su Tilž?s sritimi beveik iki Karaliaučiaus. Vadinasi, Vareikis netiesiogiai kvestionuoja ir kitus Versalio sutarties nutarimus, tokius kaip Dancingo uosto priskyrimas Lenkijai ir kt.
Literat?ros klasikas Vincas Kr?v? savo atsiminimuose ?Apie Klaip?dos atvadavimą? š? žod? vartojo be kabuči?. Jo memuarai suteikia daug autentiškos medžiagos apie Klaip?dos sukilimo rengimą ir Lietuvos Šauli? sąjungos vaidmen? šiame žygyje, o juos skaitai lyg nuotyki? apysaką. Tačiau Vareikis nekreipia d?mesio ? Kr?v?s atsiminimus. Jis rašo: ?Ne iki galo aiškus Šauli? sąjungos pirmininko Vinco Kr?v?s-Mickevičiaus, kuris v?liau neigiamai atsiliep? apie Joną Budr?-Polovinską, vaidmuo?.[3] Iš Kr?v?s atsiminim? nesunku suprasti, kod?l jis nem?go Budrio-Polovinsko: ?Buvęs mažas Vidaus reikal? ministerijos valdinink?lis, pasi?stas ? Klaip?dos kraštą kaipo seklys, agentas, [?] prie pačio išvadavimo mažai prisid?jęs, pasisak? (JAV minint Klaip?dos išvadavimo metines ? V. T.), tiesa, pirmą kartą labai atsargiai, o v?liau sekančiose iškilm?se vis drąsiau, o pagaliau atvirai pareiškęs, kad jis yra vienintelis asmuo, kuris Klaip?dą yra atvadavęs?.[4] Kr?v? gal?jo ir nežinoti, kad Budrys nuo 1921 m. buvo generalinio štabo kontržvalgybos viršininkas, o Klaip?dos ?vykiuose ? slaptas sukilimo vadas. Vis d?lto po 30 met? ir dar gyvenant JAV teigti, neva jis vienintelis išvadavęs Klaip?dą, yra absurdiška. Žinome, kad d?l s?kmingo Klaip?dos sukilimo parengimo ir Klaip?dos išvadavimo rašytojas, savo k?ryba ugdęs atgimstančios tautos savimonę ir savigarbą, Šauli? sąjungos pirmininku buvo išrinktas ir antrai kadencijai iki 1924 m., o Šauli? sąjungos autoritetas tautoje vadovaujant Kr?vei labai išaugo.
Vis d?lto koks Kr?v?s vaidmuo šiame istoriniame besikuriančios Lietuvos žygyje? Gyvendamas Filadelfijoje, 1952 m. balandžio 9 d. laiške Mykolui Biržiškai Kr?v? užsimin?: ?Rašau atsiminimus, kad ?sitrauktau ? darbą. Dabar apie Klaip?dos atvadavimą. Nemaniau rašyti, nes žinojau, kad viskas buvo padieniui užrašyta ir Klimaičio, ir Šauli? sąjungos [?]. Skelbti tuomet ir v?liau visko, kaip ?vyko, nebuvo galima d?l politini? sumetim?. O čia (JAV ? V. T.) tiek melo prirašyta, tiek prisiplakusi? atsirado, kurie savo laiku ne tik piršto nebuvo prisid?ję, bet ir žinote nežinojo nieko, kad net pikta pasidar??.[5] Kr?v?s atsiminimai pirmą kartą Lietuvoje išleisti 1992 m. literat?rologo prof. Alberto Zalatoriaus r?pesčiu.
Vareikis rašo: ?Nereikia jam (Kr?vei ? V. T.) priskirti sukilimo organizatoriaus nuopeln?, bet dera pripažinti, kad patriotin? jo ir Šauli? sąjungos nari? pozicija st?m? Ernestą Galvanauską imtis ryžting? veiksm? d?l Klaip?dos krašto?.[6] Kr?v?s, Šauli? sąjungos pirmininko, veikla ne tiek st?m? Ministrą Pirmininką Galvanauską vaduoti Klaip?dos kraštą, kiek pad?jo jam, nes Vyriausyb? atvirai veikti negal?jo. Kuo baigsis šis žygis, niekas nežinojo, nes?km?s atveju Vyriausyb? apsisaugot? nuo Antant?s šali? kaltinim? tik suversdama kaltę visuomeninei organizacijai ? Šauli? sąjungai. Tokią išvadą tenka priimti tyrin?jant ano meto istorines aplinkybes, Galvanausko vyriausyb?s taktiką bei žvelgiant ? Kr?v?s atsiminimus. Gal čia ir pasireišk? Galvanausko išmintingas gudrumas, atnešęs s?kmę šiame žygyje, kuris, kaip teigia Kr?v?s bičiulio prof. Alfredo Senno s?nus Alfredas Erichas Sennas, ?buvo drąsiausias tarpukario Lietuvos politikos žingsnis?.[7]
Pažvelkime ? ano meto Lietuvos vidaus ir geopolitinę situaciją. Ernestas Galvanauskas pasirod? esąs ?žvalgus politikas, patriotas. Vyriausyb?s vadovu jis tapo po Kazio Griniaus, nuolaidžiavusio Lenkijai ir Antantei, ? Lietuva pagal Hymanso projektą dalyvavo derybose su Lenkija ir palaipsniui jau šliauž? ? Lenkijos federaciją. Tik po opozicin?s spaudos kritikos, demonstracij? bei miting? prieš tokią politiką 1921 m. ruden? Kaune (spalio 21 d. mitinge kalb?jo ir Kr?v?)[8], Griniaus vyriausyb? 1922 m. vasario 8 d. buvo priversta atsistatydinti. Tapęs ministru pirmininku Galvanauskas nutrauk? derybas su Lenkija, o už sutarči? laužymą ir Vilniaus krašto užgrobimą padav? ją ? Tarptautin? Hagos teismą.
Klaip?dos krašto reikalas visu svarbumu užgriuvo Galvanausko vyriausybę 1922 m. ruden? po Paryžiaus Ambasadori? konferencijos, kurioje dalyvavo klaip?dieči? delegacija, vadovaujama Erdmono Simonaičio. Paryžiuje buvo nedviprasmiškai pareikšta, kad Klaip?dos kraštas nebus sujungtas su Lietuva, o gaus savarankišką statusą priži?rint Pranc?zijai ir Lenkijai. 1922 m. lapkričio 16 d. klaip?dieči? pasitarime su Šauli? sąjungos vadovais ? Centro valdybos pirmininku Kr?ve, ginkluot?j? j?g? viršininku kapitonu Pranu Klimaičiu, valdybos nariais Liudu Vailioniu ir Antanu Grauroku nutarta ginkluotu sukilimu išvyti pranc?z? karinę administraciją, kuri Klaip?dą vald? laikinai, kol ?Lietuvos žemi? statusas dar n?ra aiškus?.[9] Nors Versalio sutarties (1919) nutarimu šis kraštas priskirtas Lietuvai, bet jau buvo pra?ję treji metai, o kraštą ir toliau valdo Pranc?zija, netgi ruošiamasi atiduoti j? Lenkijai.
Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma imperij? žlugo, tačiau palaikoma Antant?s valstybi?, ypač Pranc?zijos, k?r?si nauja Lenkijos imperija, jau užgrobusi vakarines Ukrainos ir Gudijos sritis, trečdal? Lietuvos su sostine Vilniumi. Galima manyti, kad pagal viduramži? id?ją sukurta imperija, kai jau veik? taut? apsisprendimo teis?, tur?jo tapti forpostu, kuris apsaugot? Vakarus nuo nauj?j? ?mongol?? ? bolševikin?s Rusijos, tod?l Pranc?zija spaud? Lietuvą ?silieti ? Lenkijos federaciją. O netekusiai Vilniaus Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu prisijungti Klaip?dos kraštą.
Kokia buvo didži?j? valstybi? ? Lietuvos kaimyni? politika? Ir Soviet? Rusijai, ir Vokietijai labai nepatiko Lenkijos imperinis išsipl?timas, be to, po karo nuskriaustoji Vokietija negal?jo susitaikyti su tuo, kad prie jos rytin?s sienos ? Klaip?doje atsirado ?istorinio priešo? ? Pranc?zijos karin? baz?. Kaip rašo Zenonas Butkus: ?Vokietija ir SSRS daugiausia ži?r?jo savo interes? ir beveik vien savo. 1923 m. joms buvo paranku, kad Klaip?da atitekt? Lietuvai, nes šitaip iš šio Baltijos pakraščio buvo išstumti pranc?zai?[10], kurie steng?si Klaip?doje ?taisyti savo sąjungininkus lenkus. Susiklosčiusią geopolitinę situaciją gerai suvok? ne tik Vincas Kr?v? (tai rodo jo straipsniai žurnale ?Trimitas?), bet ypač Ernestas Galvanauskas, pasinaudojęs ja Lietuvos valstyb?s interesams apginti. Šiuo tikslu premjeras 1922 m. lapkričio 29 d. Kaune kalb?josi su soviet? užsienio reikal? komisaru Georgijum Čičerinu. Šis Galvanauskui pareišk?: ?Lietuvos vyriausyb?s nuosprendis užimti Klaip?dos kraštą n?ra priešingas Soviet? nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos pad?t? ir pritariu jos žygiui?.[11] Rengdamasi Klaip?dos sukilimui Lietuva praš? iš SSRS net ginkl?, bet per nesusipratimą nepavyko j? gauti. Bręstant Klaip?dos ?vykiams sovietai gruodžio 30 d. pagąsdindami prad?jo kariuomen?s manevrus prie Lenkijos sienos. Jau po s?kming? Kr?v?s deryb? Berlyne su Vokietijos kariuomen?s vadu generolu Hansu von Seecktu (Hansu fon Z?ktu) Vokietijos pasiuntinys Kaune premjerui Galvanauskui pareišk?: ?Vokietija neprieštaraut?, jei Lietuva prisijungt? Klaip?dą, iškrapštydama iš ten pranc?zus?.[12]
Vareikis rašo: ?Iki šiol nelabai norima pripažinti, kad lietuviai veik? kaip Berlyno ir Maskvos sąjungininkai?.[13] Toks teiginys gerokai pritemptas. Didieji kaimynai anuo metu tik diplomatiškai palaik? Lietuvą, tur?dami galvoje savo tolimesnes imperines užmačias. Na, tik Vokietijos kariuomen?s vadas von Seecktas slaptai pad?jo Kr?vei ?sigyti ginkluotę. Tai patvirtina ir istoriko Zenono Butkaus žodžiai: ?Karinę Klaip?dos už?mimo akciją 1923 m. sausio viduryje Lietuva ?vykd? savo iniciatyva bei rizika be Vokietijos ar SSRS kišimosi. […] Tik kai Lietuva s?kmingai už?m? Klaip?dos kraštą ir ?sipliesk? jos ginčas su Antante, sovietai staigiai sukruto, suaktyv?jo?.[14]
Vladas Turčinavičius
(Bus daugiau)
[1] Kult?ros barai, 2008, nr. 3, p. 77-78.
[2] Kult?ros barai, 2008, nr. 4, p. 18-21.
[3] Ten pat, p. 20.
[4] Vincas Kr?v?, Bolševik? invazija ir liaudies vyriausyb?, Vilnius, Mintis, 1992, p. 94.
[5] Metmenys, nr. 39, p.107-108.
[6] Kult?ros barai, 2008, nr. 4, p. 20.
[7] A. E. Senn, The Great Powers, in: Lihuania and the Vilna guestion 1920-1928, Leiden, 1966, p. 108.
[8] Žr. V. Turčinavičius, Kr?v?, politikai ir milžin? dvasia, Nemunas, 2006-09-14, nr. 31, p. 2.
[9] Isabelle Chandavoine, Pranc?zmetis Lietuvoje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 33.
[10] Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, Z. Butkus, Bendrininki? k?slai, p. 194.
[11] Ten pat, p. 194.
[12] Ten pat, p. 194.
[13] Kult?ros barai, 2008, nr. 4, p. 19.
[14] Darbai ir dienos, 2000, nr. 21, Z. Butkus, Bendrininki? k?slai, p. 195.