(Tęsinys)
Klaip?dieči? pasitarime su Šauli? sąjungos vadovybe buvo nutarta, kad sukilimą organizuos šauliai, padedami patriotiškai nusiteikusi? Klaip?dos lietuvi?, o Erdmonas Simonaitis ir Jurgis Bruvelaitis, tuomet slaptai veikusios Šauli? sąjungos Klaip?dos krašte viršininkas, buvo pasiryžę telkti ? krašto atstovaujamąj? organą intelektualines j?gas. Po pasitarimo Kr?v? susitiko su premjeru Galvanausku, kuris pareišk? kaip pilietis visiškai pritariąs Šauli? sąjungos sumanymui, tačiau kaip Ministras Pirmininkas tur?s pasitarti su Prezidentu ir Vyriausybe. Kapitonas Klimaitis tar?si su krašto apsaugos ministru Baliu Sližiu ir viceministru Juozu Papečkiu. Sližys griežtai priešinosi, kad Šauli? sąjunga kišt?si ? politikos reikalus ir imt?si tokios avanti?ros. Papečkys buvo nusiteikęs palankiai, o Sližys nepritar? ne tiek pačiai sukilimo id?jai, kiek nepasitik?jo Šauli? sąjungos vadovybe, ypač pirmininku Kr?ve.
1922 m. lapkričio 20 d. slaptame pos?dyje Vyriausyb? sprend? Klaip?dos sukilimo klausimą, o vienuoliktą valandą vakaro Kr?v? ir Klimaitis buvo pakviesti ? Vyriausyb?s pos?dži? salę. Čia j? lauk? premjeras Galvanauskas, Sližys, Vidaus reikal? ministerijos, Saugumo departamento direktorius Mikalojus Lipčius ir užsienio reikal? viceministras Petras Klimas. Galvanauskas perskait? Ministr? Tarybos nutarimą, kuris akivaizdžiai parodo, jog Šauli? sąjungos rengiamas sukilimas, jei nepasisekt?, tur?jo tarnauti Vyriausyb?s priedangai. Nor?čiau keletą punkt? pacituoti:
?1. Ministr? Taryba n?ra vieno nusistatymo d?l Klaip?dos krašto išvadavimo sukilimo b?du, tod?l už šios r?šies ?vykius nesiima atsakomyb?s ir palieka visą reikalą Šauli? sąjungos iniciatyvai.
2. Jei ?vykiai iššaukt? politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali b?ti suimti ir patraukti teismo atsakomyb?n […].
3. Vyriausyb? kol kas negali Šauli? sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei l?šomis ? vis to atsargumo d?lei?.[1]
Kr?v? ir Klimaitis sutiko prisiimti visą atsakomybę, jeigu šis žygis nepasisekt? ir sukelt? Lietuvai pavojing? komplikacij?. Tai kaip galima patik?ti Vareikio frazei: ?Nereikia Kr?vei priskirti sukilimo organizatoriaus nuopeln??? Jau vien išgirdus tokius Vyriausyb?s nutarimo punktus, prisiimti sau atsakomybę ne kiekvienas išdr?st?, o veiksmai, kuriuos Kr?v? atliko rengiant sukilimą, verčia j? laikyti vienu iš Klaip?dos sukilimo organizatori?. Šauli? sąjungos pirmininkas prisimena: ?Mums labai gaila, ? pareiškiau aš gal visai nereikalingai, ? kad m?s? Vyriausyb?s nariai tiek neryžtingi, jog atsisako mums pad?ti net ginkl? ir šovini? suteikimu.
Matyt, d?l šio mano pareiškimo pasijuto užgautas p. Sližys ir tod?l ? j? reagavo šiuo b?du: jis neabejojęs, kad sumanymas iš?jęs iš p. Kr?v?s, kuris ?sivaizduojąs esąs Šar?nas. Jei aš sutikau toleruoti šią jo avanti?rą min?tomis sąlygomis, tai tik tod?l, kad manau, jog ta jo sugalvota avanti?ra tuo ir pasibaigs?.[2] Šis Kr?v?s ir Sližio apsižodžiavimas rodo, kad Šauli? sąjunga ir jos pirmininkas nieko nežinojo apie Lietuvos kariuomen?s rengiamą žyg?.
Lietuvi? sukil?liai. 1923 m.
Visus nuramino Galvanauskas, pareiškęs, kad nepritardamas Šauli? sąjungos sumanymui Sližys vadovaujasi ne bailumu, bet atsargumu ir susir?pinimu d?l galim? to žygio pasekmi?, jei jis nepasisekt?: ?Nereikia užmiršti, kad turime reikalą su karo laim?tojais, tapusiais pasaulio likimo sprend?jais ir dargi d?ka lenk? pastang? mums labai nepalankiais?[3], ? užbaig? Galvanauskas. Po pasitarimo su Vyriausybe Kr?v? ir Klimaitis Šauli? sąjungos b?stin?je tęs? pokalb? su Saugumo departamento direktoriumi Lipčiumi, kuris papasakojo, kad Klaip?dos sukilimui labai priešinosi ir Petras Klimas, bijodamas komplikacij? su Antante ir ginkluoto Lenkijos ?sikišimo. Galvanauskas sumanymą labai gyn?, o j? palaik? Papečkys, kuriam ir buvo pavesta atstovauti Krašto apsaugos ministerijai bendraujant su Šauli? sąjunga.
Vyriausyb?s svarbiausi? asmen?, turinči? teisę žinoti slaptus dokumentus, dalyvavimas pasitarime su Kr?ve ir Klimaičiu ir priimti nutarimai rodo, kokią svarbą ir slaptumą Galvanauskas teik? Šauli? sąjungos vaidmeniui rengiant sukilimą. Nors dabar žinome, kad kitas, ypač slaptas, Vyriausyb?s nutarimas ?pareigojo Lietuvos kariuomen?s generalin? štabą Klaip?dos sukilimui parengti Ypatingosios paskirties rinktinę. Taigi sukilimui reng?si lygiagrečiai dvi organizacijos, o Šauli? sąjunga apie generalinio štabo veiklą gal?jo ir nežinoti, tai liudija ryšiai su Krašto apsaugos strukt?romis tik per viceministrą J. Papečk? bei nuolatinis Saugumo departamento direktoriaus M. Lipčiaus bendravimas ir Šauli? sąjungos vadov? steb?jimas.
Kitą dieną Kr?v? susitiko su Antanu Smetona universitete, kuriame abu d?stytojavo. Smetona pritar? Klaip?dos sukilimo id?jai ir, kaip Šauli? sąjungos Tarybos narys, taip pat prisi?m? atsakomybę už š? šauli? žyg?. Smetona pad?jo Kr?vei susitikti su banko valdytoju kunigu Juozu Vailokaičiu, kuris Klaip?dos sukilimui organizuoti skyr? 12,5 t?kstančio doleri?.
Klaip?doje dar veik? vokieči? ginkluota policija ir j? politin?s organizacijos, tod?l dabar pirmasis Šauli? sąjungos uždavinys buvo: susitarti su Vokietijos vyriausybe ir gauti jos patvirtinimą, kad šios vokieči? j?gos nesipriešins ir nesikiš ? sukil?li? konfliktą su pranc?zais. Kr?v? kreip?si ? Galvanauską, prašydamas susisiekti su Reicho vyriausybe, tačiau premjeras, nor?damas išsaugoti slaptumą, tarpininkauti atsisak?. Tada Kr?v? su Klimaičiu slaptai per rezistencinę ukrainieči? organizaciją (ji veik? prieš Lenkiją d?l užgrobto Lvovo krašto, o Šauli? sąjunga buvo sudariusi su ja sutart? kartu kovoti su lenkais), tur?jusią glaudžius ryšius su Vokietija, susitar? d?l audiencijos pas Vokietijos kariuomen?s vadą generolą Hansą von Seecktą. Šauli? sąjungai tr?ko ginkl? ir šaudmen?, o kulkosvaidži? nebuvo n? vieno.
Apie s?kmingai užmegztus ryšius su vokieči? generolu Kr?v? praneš? premjerui. Galvanauskas persp?jo nesileisti ? jokias politines derybas, o tik tarpininkauti ir vokieči? pasi?lymus nukreipti Vyriausybei. Galvanausko padedami tą pačią dieną Kr?v?, Klimaitis ir kapitonas Dzi?v? gavo užsienio pasus ir išvyko ? Berlyną. Slapta susitiko su generolu Seecktu, ved? derybas d?l ginkluot?s ir užsitikrino, kad Klaip?dos krašto vokieči? organizacijos ir policija nesipriešins Klaip?dos sukil?liams. Hansas von Seecktas pasak? Kr?vei: ?Galite b?ti ram?s, nei vienas vokietis nei vieno š?vio ? juos nepaleis. Mums svarbu, kad Lietuva tapt? stipri ir atsispirt? spaudimui susijungti su lenkais. […] Praneškite J?s? vadovybei, kad, Klaip?dą už?mus, d?l Klaip?dos statuso der?t?si su mumis, o ne su Antante?.[4] Kr?vei suabejojus, kad gal dar nepasiseks Klaip?dos paimti, generolas atsak?: ?Pasiseks, tik neatid?liokite, kad lenkai ne?sikišt?, o pranc?zai nesipriešins. […] jie d?l lenk? nepanor?s aukoti nei vieno savo kareivio?.[5] D?l ginkl? generolas atsisak? pad?ti, matyt, d?l slaptumo išsaugojimo, bet per vakarienę susitarti pavyko su vokieči? Karo ministerijos atstovu Milleriu. Lengvatin?mis sąlygomis Kr?v? su savo palydovais gavo 1,5 t?kstančio šautuv?, po 5 t?kstančius šovini? kiekvienam šautuvui, 5 lengvuosius kulkosvaidžius ir po 5 t?kstančius šovini? kiekvienam. Kapitonas Dzi?v?, r?pinęsis ginkluot?s išsiuntimu ? Kauną, gr?žęs aiškino, neva pirkę iš privataus pirklio, nes Vokietijai buvo uždrausta prekiauti ginklais. Tokiu b?du ginkluot?s ?sigijimo operacija buvo užmaskuota nuo Antant?s steb?toj?, tod?l Vokietijos archyvuose n?ra joki? dokument? apie šią ginkluot?s ?sigijimo operaciją.
Gr?žę iš Berlyno, Kr?v? ir Klimaitis sušauk? pasitarimą, kuriame dalyvavo Šauli? sąjungos Centro valdybos nariai: Vailionis, Smetona ir Saugumo departamento direktorius Lipčius. Kr?v?s išsamus pranešimas apie s?kmingai atliktus darbus Vokietijoje visus gerai nuteik?, dalyviai buvo kupini vilties, jog žygis pasiseks. Buvo aptartas žygio planas: vadovauti buvo numatytas Čaplikas, o jam nesutikus, Jonas Variakojis; kapitonui Dzi?vei pavesta vykti ? Klaip?dą ir iš krašto veik?j? organizuoti sukil?li? tarybą; Lipčius Dzi?vei ? pagalbą pasi?l? Polovinską, kuris ten seniai darbuojasi rinkdamas žinias apie Klaip?dos žmoni? nuotaikas; šauli? b?rius nuspręsta grupuoti Panev?žyje, Šiauliuose ir Marijampol?je, o lenkams paleisti gandą, neva šauliai rengiasi pulti Vilniaus kraštą Švenčioni? kryptimi. Apie visa tai Klimaitis informavo viceministrą Papečk?, o Kr?v? ? premjerą Galvanauską. Premjeras, išgirdęs Kr?v?s ataskaitą, buvo labai patenkintas ir neabejojo sukilimo s?kme. D?l generolo von Seeckto politini? pasi?lym? Galvanauskas nusprend?, jog geriau b?t?, jei Reicho ?galiotiniai deryboms atvykt? ? Lietuvą, vis d?l to atsargumo, kad nepasteb?t? Antant?s šali? agentai.
Paskutiniame Šauli? sąjungos Centro valdybos pos?dyje sukilimo klausimu buvo nutarta, kad visi diplomatinio ir politinio pob?džio reikalai ir ryšiai su Vyriausybe pavedami Kr?vei. Karinio žygio rengimas pavestas Klimaičiui ir karininkams, kurie pasižad?jo dalyvauti kaip savanoriai, pakeitę pavardes ir be joki? dokument?, persirengę civiliais drabužiais. Savanoriai kareiviai, patekę ? nelaisvę, prival?jo tvirtinti, kad yra kilę iš Klaip?dos krašto. Žyg? numatyta prad?ti 1922 m. K?či? vakarą, Klaip?dos kraštą pasiekti ne keliais, bet laukais, kad krašto viduryje pasirodyt? kaip vietiniai sukil?liai.
Patik?ję gandais, lenkai Švenčioni? apskrityje sustiprino karines paj?gas. Klaip?dos sukilimo rengimo epizode Kr?vei dar kartą teko dalyvauti, kai K?či? vakarą paskelbtas žygis užstrigo, nes nepasirod? numatytas žygio vadas Variakojis. Kai Lipčius ir Kr?v? j? surado, šis vis tiek atsisak?. Abu pasitarę Variakojo pseudonimą Budrys paliko kaip simbol? ir sutar?, kad žygiui ?kol kas vadovaus Klimaitis ar X?[6]. V?liau pasirod?, kad šio žygio vadovu buvo paskirtas Polovinskas (Kr?v?s minimas X), kuriam ir atiteko pseudonimas Budrys.
Iš Kr?v?s kabineto Šauli? sąjungos štabe per 1922 m. K?čias po visą Lietuvą nuskriejo šifruota telegrama: ?Pinigus surinkti ? vieną vietą?. Tai buvo ?sakymas šauliams rinktis ? numatytas vietas. ?1923 m. sausio 6 d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomen?s kareiviai Kaune s?do ? Klaip?dos traukin?. Išvykimą lyd?jo […] džiaugsmingas remianči? žmoni? palaikymas. Savanoriai išvyko su muzika?[7], ? rašo pranc?zait? Isabelle Chandavoine (Izabel? Šandavuan). ?Kaip senov?s Šar?nas v?l kalb?jo Kr?v? sujaudintu balsu žmogaus, pasiruošusio dideliam žygiui. Kr?v?s žodžiai šauli? vadus uždeg??[8], ? prisimena sukil?lis A. Marcinkevičius-Mantautas.
Lietuvos centriniame valstyb?s archyve radau dokumentą, kuriame rašoma: ?Ypatingo paskyrimo rinktinę 1923 m. sausio pradžioje sudar? 455 šauliai, 584 kareiviai, 40 karinink?, 2 gydytojai. Ginkluoti šautuvais, 21 lengvuoju kulkosvaidžiu, važiavo jie traukiniais ? Kretingą ir Tauragę. Jiems buvo ?sakyta palikti net naujuosius lietuviškus centus, užmiršti karinius terminus, vagonuose persirengti civili? drabužiais. Ant kairiosios rankov?s buvo prisi?ta žalia juosta su raid?mis M.L.S. (Mažosios Lietuvos Sukil?lis). Už sienos juos pasitiko žvarbus j?ros v?jas, šlapdriba ir 300 klaip?dieči? sukil?li??.[9] Klaip?dos sukilimo ?karštyje klaip?dieči? skaičius padid?jo, iš viso žygyje kartu su kariais ir šauliais dalyvavo 1753 asmenys. ?Klaip?dos gyventojai iš ties? prisid?jo prie sukil?li?, kai tik Pranc?zijos komisaro b?ri? pergal? tapo nelabai tik?tina?[10], ? remdamasi Pranc?zijos archyvais, akcentuoja Chandavoine.
Vienas iš žygio didvyri? majoras Mykolas Kalmantas (slapyvardžiu Bajoras), vadovavęs 2-ajai kovos grupei, sudarytai iš trij? kuop?: virš 300 šauli? savanori?, 8 karinink? iš 8-o pulko ir 4 karinink? iš Šauli? sąjungos, slaptajame raporte (saugomas LCVA) praneš?, kaip jam vadovaujant pavyko užimti Klaip?dos Prefekt?rą. 1923 m. sausio 15 d. po Prefekt?ros šturmo, apšaudant pastatą granatomis ir iš lengv?j? kulkosvaidži?, Kalmantas apie 13 val. 30 min. ??jo ? pastatą, kuriame rado apie 80 pranc?z? kareivi? ir Klaip?dos krašto karin? administratori?, komisarą Gabriel? Petisn?. Komisarui pareikalavus dokument?, majoras Kalmantas prisistat? Bajoru, o vietoj dokument? išsitrauk? revolver?. Atvykus sukilimo vadui Jonui Polovinskui (Budriui) prasid?jo derybos su Pranc?zijos komisaru. Sausio 16 d. Budrys paskyr? Kalmantą vadovauti Klaip?dos ginkluotosioms paj?goms. Po atsišaukim? ? vietos gyventojus paskelbimo savanori? daug?jo ir buvo sudarytos dar 3 kuopos iš Klaip?dos krašto gyventoj?.[11]
Taip baig?si karinis Klaip?dos išvadavimas, peraugęs ? politines derybas su Santarv?s šalimis, kurias ved? Ernesto Galvanausko paskirtas buvęs prezidentas Antanas Smetona. Derybos Lietuvai baig?si s?kmingai ? 1923 m. vasario 16 d. Ambasadori? konferencija Klaip?dos kraštą pripažino Lietuvai de jure. Vasario 19 d. pranc?z? kariai, vadovaujami komisaro Petisn?, iš Klaip?dos uosto išplauk? ? savo t?vynę.
Tikiuosi, jog šiais faktais ir ?žvalgomis atskleidžiau Vinco Kr?v?s-Mickevičiaus ir Šauli? sąjungos vaidmen? išvaduojant Klaip?dą. Šauli? sąjungos pirmininko Vinco Kr?v?s atsakomyb?s prisi?mimas, žinant, jog sukilimui nepasisekus bus nuteistas, jo pastangos ieškant l?š? ginkluotei ?sigyti, s?kmingos derybos su Vokietijos kariuomen?s vadu ir ginkluot?s gavimas bei šauli? savanori? telkimas žygiui, ? ar tai ne vieno iš Klaip?dos sukilimo organizatori? veikla?!
Pranc?zait?s I. Chandavoine knyga ?Pranc?zmetis Klaip?doje ir kas po to (1920-1932)?, pagr?sta istoriniais argumentais ir dokumentais, gal?t? b?ti gera pamoka m?s? istorikams ir politikams, kaip anuomet didži?j? valstybi? vyriausyb?s, nekreipdamos d?mesio nei ? taut? apsisprendimo teisę, nei ? istorin? teisingumą, kovojo už savo valstybi? interesus. Santarv?s šali?, ypač Pranc?zijos, kryptingas tik Lenkijos imperini? užmači? tenkinimas, privert? Lietuvą ieškoti paramos Soviet? Rusijoje ir Vokietijoje. O v?liau, kai Antant? Vilni? pripažino Lenkijai, d?l šio konflikto Lietuva visą tarpukar? buvo soviet? tampoma už pavad?lio. D?l to, kad Santarv?s šali? vyriausyb?s šališkai palaik? Lenkijos politiką ir vilkino Klaip?dos krašto atidavimą Lietuvai, teko griebtis šio drąsaus politinio karinio žygio ? Klaip?dos sukilimo. Keista, kad kai kurie Lietuvos istorikai ?vairiomis progomis stengiasi sumenkinti to žygio organizatori?, ypač Vinco Kr?v?s, ind?l?.
Vladas Turčinavičius
[1] V. Kr?v?, Bolševik? invazija ir liaudies vyriausyb?, Vilnius, Mintis, 1992, p. 100.
[2] Ten pat, p. 100.
[3] Ten pat, p. 101.
[4] Ten pat, p. 107.
[5] Ten pat, p. 107.
[6] Ten pat, p. 111.
[7] I. Chandavoine, Pranc?zmetis Klaip?doje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 63.
[8] V. Kažukauskas, Sausio p?ga neužpust? laisv?s žygio, Lietuvos rytas, 1993 m. sausio 12 d., nr. 6, p. 11.
[9] LCVA, F. 929, Ap. 3, B. 422, L. 23-25; LCVA, F. 929, Ap. 3, B. 422, L. 299.
[10] I. Chandavoine, Pranc?zmetis Klaip?doje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 66.
[11] Vytautai, 2003, nr. 1, p. 7, 8.