2016 m. birželio 19 d. Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo pašventintas modernus ir turbūt didžiausias Lietuvoje vitražas, kurį sukūrė 2014 m. amžinybėn iškeliavęs garsus Lietuvos vitražistas, profesorius Kazys Morkūnas. Modernų meno kūrinį, kuriame vaizduojamas prisikėlęs Jėzus, pašventino Panevėžio vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas. Apeigose dalyvavo vitražo kūrėjai bei gamintojai.
Pirmieji vitražo darbai prasidėjo 2013 m. sausio pradžioje. 2014 m. profesorius Kazys Morkūnas mirė. Jo darbus perėmė žinoma Lietuvoje ir mūsų krašte vitražistė Eglė Valiūtė.
Eglė Valiūtė žiniasklaidai kalbėjo: „Tai – kažkokia mistika. Žinojau, kad profesorius jau labai silpnas, guli ligoninėje. Vieną vėlų vakarą sulaukiau jo skambučio. Kalbėjome apie vitražą, jis prašė pagalbos. Tas pokalbis buvo dvasiškai sunkus. Baigdamas jį profesorius taip suformulavo sakinį, kad tie žodžiai man liko kaip anapilin išeinančiojo priesakas: „Tu padarysi!“.
Profesoriaus kūrybinį testamentą Eglei Valiūtei teko vykdyti netrukus – jis užgeso po dviejų dienų. Mirties akivaizdoje duotas įpareigojimas ją prislėgė. Kankino abejonės, ar jos pačios kūrybinis stilius leis įgyvendinti kito kūrėjo sumanymą.
„Susirinkome studijoje visi: aš, profesoriaus duktė Jūratė, Šv. Kazimiero bažnyčios klebonas Rolandas Karpavičius, su profesoriumi dirbęs meistras Vaižgantas Černiauskas, – sprendėme, darome ar ne, – prisimena vitražistė Eglė Valiūtė. – Aišku, visų akys krypo į mane. Bet aš nieko negalėjau pasakyti. Turėjau pabandyti“. Po mėnesio E. Valiūtė pasakė: „Taip, darom”.
Menininkei Eglei Valiūtei ir šiandien nėra aišku, kodėl prof. K. Morkūnas pasirinko ją. Ji nebuvo net profesoriaus mokinė, kadangi studijuodama vitražą lankė pas jį tik piešimo užsiėmimus. Jos nuomone, lėmė tai, kad K. Morkūnas įvertino jos panašų spalvų pojūtį, nes abu mėgo gilias, tamsias spalvas, abiejų piešimo stilius – ne abstraktus. Gal turėjo reikšmės ir tai, kad profesorius Eglę gerai pažinojo. Jos tėvai, žinomi grafikai Vytautas Valius ir Sigutė Valiuvienė, buvo K. Morkūno studentai, vėliau netoli vieni kitų gyveno.
Kaip prisimena Eglė, profesoriaus Kazio Morkūno dirbtuvėje buvo tik nedidelė dalis išlietų stiklo fragmentų. Apie tvirtinimą ir montavimą negalėjo būti nė kalbos. Tęsti darbą ir įgyvendinti autoriaus kūrybinę viziją reikėjo nemažai drąsos.
„Profesorius nepaliko spalvotų eskizų, ir tai buvo pats didžiausias sudėtingumas, – tikina Eglė. – Jis buvo sumanęs spalvotame fone baltą Kristaus figūrą. Taip ir nupaišė. Bet kai atėjau į studiją, žiūriu, guli spalvota galva, spalvota ranka. O mes prasilenkėme gyvenimo erdvėje… Jis nieko nespėjo pasakyti nei man, nei su juo dirbusiam meistrui. Likau prie balto lapo. Turėjau tiesiog atspėti, kokias spalvas jis būtų daręs.”
Vitražo iškėlimo po bažnyčios skliautais akimirka buvo Eglei labai jaudinanti. Ji, pamačiusi vitražą visoje didybėje, lengviau atsiduso. Kūrinys atrodė įtaigus ir įtikinamas. Paklausta dėl „Prisikėlusio Kristaus“ autorystės, menininkė pasakė: “Kūrinio autorystė priklauso prof. K. Morkūnui, o ji pati, kaip ir dešiniąja profesoriaus ranka ketvirtį amžiaus buvęs meistras V. Černiauskas, yra tik kuklūs vykdytojai”.
Erdvėje kabantis “Prisikėlusio Jėzaus” vitražas yra unikalus. Jo aukštis siekia 11, o plotis – 4,5 metro, svoris – 800 kg. Šis vitražas turbūt yra didžiausias Lietuvoje, o gal net ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje.
Menininkė Eglė Valiūtė jau daug metų iliustruoja Punske leidžiamus lietuviškus vadovėlius. Punsko lietuvių kultūros namuose yra jos padovanotas vitražas.
sb, punskas.pl
Ar mene viską lemia talentas?
Lietuvos dailininkę vitražistę vilnietę Eglę Valiūtę kalbina portalo punskas.pl redaktorius Sigitas Birgelis.
Sigitas Birgelis: Kas lėmė, kad pasirinkai menininkės karjerą? Ar nesigaili?
Eglė Valiūtė: Piešti mėgau nuo vaikystės, bet ar tikrai būčiau rinkusis dailę, dabar jau sunku pasakyti. Labai mėgau ir matematiką, ir literatūrą. Bet, baigus penktą klasę, tėvelis prikalbino stoti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, dailės skyrių, kuris tada buvo dar neseniai įkurtas. Prisimenu, kad labiausiai mano pasirinkimą nulėmė mintis apie praktikas, į kurias vasarą važiuodavo mokiniai, pasibaigus mokslo metams. Jos vykdavo kiekvienais metais vis kitam miestely ar kaime. Ten vaikai piešdavo, liedavo akvareles, kurdavo kompozicijas, panaudodami surinktą medžiagą. Tai atrodė labai įdomu, smalsu ir žadino vaizduotę. Ir tikrai šio pasirinkimo nesigailiu.
Ar sunki Lietuvoje dailininko duona šiandien, esant ekonominei krizei?
Jei norėtum išsiversti vien iš meno, tai niekada nebuvo lengva, ir „ekonominė krizė“ galėjo ištikti tiesiog nebegaunant užsakymų. Meno darbų pirkimas ar užsakymai nėra toks pastovus dalykas kaip darbas įstaigoje ar firmoje. Gavęs vieną, niekada nežinai, kada gausi kitą, nebent turėtum vadybininką, kuris užsiimtų užsakovų paieškomis, arba pats turi tai daryti. Kitaip sakant, jei menas tampa tavo verslu, tai nėra lengva, kaip ir bet kuris kitas verslas. Beje, kaip ir viskas – negarantuota…
Kuri meno sritis šiuo metu „pelningiausia“ Lietuvoje?
Sunku pasakyti. Spėčiau, kad galėtų būti dizaino, bet, esant konkursinei užsakymų gavimo tvarkai, taip pat reikalinga sėkmė.
Ar mene viską lemia talentas?
Aš pritarčiau minčiai, kad lemia devyniasdešimt devyni procentai darbo ir vienas procentas talento, nes, mano nuomone, talentas – tai tėra užkoduotos galimybės, kurios nedirbant neatsiveria. Talentas kaip brangakmenis turi būti šlifuojamas kasdienio darbo, įgyjamos patirties. Kitaip viskas tarsi užblokuojama ir lieka nenaudojama.
Ar Lietuvoje daug yra dailininkų, kurie meną kuria ir puoselėja iš kartos į kartą? Kurie labiausiai žinomi?
Tokios tradicijos, kai vaikai nueina tėvų pėdomis, tikrai ne naujos, o ankstesniais amžiais specialybės tęstinumas buvo beveik savaime suprantamas dalykas. Mene tokį pasirinkimą dažnai lemia jau pati aplinka, buvimas šalia dirbančių tėvų – „užkulisiuose“, bendravimas su jų draugais ir kolegomis ar tiesiog po ranka esantys darbo įrankiai – teptukai, dažai, muzikos instrumentai ar kt. Ir dabar žinomų menininkų šeimų būtų galima išvardyti tikrai daug: Ušinskai, Tarabildai, Balčiūnai, Steponavičiai, Surgailiai ir kt. Būtų galima vardinti ir toliau.
Daugiau