Palenkės vaivadijos maršalkos įstaigos Regioninės plėtros programos 2007–2013 m. vadovas Danielius Gurskis (Daniel Górski) Suvalkų mokslo ir technikos parke surengė konferenciją „Atsinaujinančių šaltinių elektros energija – Palenkės vaivadijos plėtros galimybė“. Joje buvo aptarta Vokietijos praktika pasirenkant įvairius elektros energijos gamybos šaltinius. Pristatyta Bavarijos regiono patirtis ir pasirinkti sprendimai.
Konferencijoje, be minėto organizatoriaus Danieliaus Gurskio, dalyvavo Balstogės politechnikos prof. Piotras Banašukas (Piotr Banaszuk), vertęs iš vokiečių į lenkų kalbą ir atvirkščiai, Federalinės aplinkosaugos draugijos atstovas Wolfgang Degelmann, Euronature organizacijos atstovas Lutz Ribbe. Svečiai pristatė Bavarijos žemės Frankenvaldo kalnų regiono atsinaujinančios elektros energijos sektorių bei konkrečius sprendimus, suteikdami galimybę Lenkijai pasinaudoti jų patirtimi.
Vokietijos energetikos politika sutampa su ES siūloma ir remiama energetine politika, kur stengiamasi kuo daugiau elektros energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių, ne tik vėjo energijos, bet ir saulės, biomasės. Vokietijoje procentiškai vis daugiau elektros energijos pagaminama iš šių šaltinių, ir tai pagirtina ekologijos požiūriu. Tačiau į elektros energijos gamybą žiūrint iš ekonominio taško reikia pabrėžti, kad energetika yra ta verslo šaka, kuri teikia daugiausia pelno. Sakykim, viena vėjo jėgainė per metus gali pagaminti elektros už 5 mln. zlotų. Taigi jei Suvalkijoje yra 100 vėjo jėgainių, iš jų pagaminama 500000000 vertės elektros energijos. Todėl Vokietijoje ir ypač Bavarijoje, Frankenvaldo regione, iš kur atvykę svečiai į konferenciją, daugumos vėjo jėgainių savininkai yra patys to regiono gyventojai. Jie ir gauna pelną iš vėjo jėgainių. Nepriimtinas dalykas būtų, jeigu gyventojams po nosim kas pakištų vėjo jėgaines, o jos pelną teiktų nežinomiems asmenims, gyvenantiems kur nors Havajuose.
Aišku, taip pat labai svarbu, kad statant vėjo jėgaines nebūtų sukeliami visuomenėje konfliktai bei nebūtų pažeidžiama čia gyvenančių žmonių gerovė. „Šiandieną lankėm prie Suvalkų esančią vėjo jėgainių fermą. Noriu pasakyti, kad pas mus tokie dalykai būtų neįmanomi. Čia akivaizdžiai jėgainės pastatytos per arti žmonių gyvenamųjų vietų, – sakė Wolfgang Degelmann. – Aš puikiai suprantu tų žmonių nepasitenkinimą. Kodėl jie čia turėtų džiaugtis, kad kažkas kala milijonus, o žemės savininkams numetama keletas grošų? Noriu pabrėžti, kad Vokietijoje už žemę, kur stovi vėjo jėgainės, mokama žymiai daugiau nei čia. Mes matome, kad Lenkijoje investuotojai veikia be jokios pagarbos gamtai ir žmonėms.“
Vokietijoje 50 proc. vėjo jėgainių savininkai – tai privatūs žmonės, o ne koncernai. Taigi pinigus uždirba patys gyventojai, o ne nežinomi investuotojai. Naudos gavėja turi būti vietos visuomenė, nes juk šalia jų stovi vėjo jėgainės. Svečių iš Vokietijos nuomone, Lenkijoje daroma didžiausia klaida, kad čia trūksta individualių instaliacijų paramos sistemos. Finansinė parama yra tik didelėms išorinėms firmoms,
t. y. remiamos ne mažesnės negu
20 mln. vertės investicijos.
Konferencijoje Augustavo apskrities atstovas atkreipė dėmesį, kad reikėtų paruošti žemėlapį, kur būtų nurodytos vietos, kur galima statyti vėjo jėgaines, nes taip ilgiau tęstis, kaip yra dabar, negali. Pasak jo, Varmės ir Mozūrijos vaivadija paruošė simuliaciją, kur būtų galima statyti vėjo jėgaines šios vaivadijos teritorijoje, kad jos netrukdytų žmonėms, nepažeistų gamtos sistemos. Pasirodo, iš
25 tūkst. kv. km tinkamų vėjo jėgainėms būtų apie 100 kv. km, taigi
0,4 proc. viso vaivadijos ploto. Ir nors tinkamų plotų nėra daug, vis tiek jų yra ir juos reikėtų išnaudoti.
Bavarijoje yra nustatyta, kad jėgaines galima statyti ne arčiau kaip 1000 metrų nuo žmonių gyvenamos vietos. Jeigu kas norėtų pastatyti arčiau, būtų neįmanoma, nes įstatymas saugo visus, nepriklausomai nuo to, ar jie nori, ar ne.
Konferencijoje dalyvavę Palenkės vaivadijos gyventojai aktyviai įsitraukė į diskusiją, svečių klausinėjo apie įvairius vėjo jėgainių veikimo Vokietijoje aspektus. Svečiai mielai atsakinėjo į klausimus, aiškino, kaip yra praktikuojama jų krašte.
Gydytojas, psichiatrijos specialistas Bogdanas Viečorekas (Bogdan Wieczorek) klausė, ar Vokietijoje yra įkurtas sveikatos fondas, kuris būtų skiriamas žmonėms gydyti, jeigu juos paveiktų vėjo jėgainių sindromas. Svečiai sakė, kad tokių fondų nėra. „Bet visų pirma jokia instaliacija negali kenkti sveikatai“, – sakė svečiai. Ir papasakojo tokį atsitikimą. Norėta pastatyti vėjo jėgainę arti sodybos. Tada iš savininko buvo nupirkti pastatai ir čia įsikūrė vėjo jėgainių techninė priežiūra. O žmogus gyvenamuosius pastatus nusipirko kitoje vietoje.
Viena moteris iš kaimo Piecki (Prieraslio valsčius) sakė, kad iš jos kiemo matosi 70 vėjo jėgainių, o artimiausia yra 400 metrų nuo jos namų. Naktį vėjo jėgainės kelia 55 decibelų triukšmą (pagal įstatymą naktį keliamas triukšmas negali viršyti 40 decibelų). Ką ji tokiu atveju turi daryti?
Wolfgang Degelmann sakė, kad 55 decibelai naktį Vokietijoje tai būtų neįmanomas dalykas – paprasčiausiai žmonės neleistų šitaip su jais elgtis. Imantis naujų investicijų žiūrima, kad jokiu būdu jos nekenktų žmonėms ir būtų visuomenės akceptuojamos. Tai svarbiausia.
Konferencijoje dalyvavę vietos gyventojai visi pabrėždavo, kad jie nėra iš esmės nusiteikę prieš vėjo jėgaines, tačiau norima, kad jos būtų statomos gerbiant kitą žmogų ir jo gerovę. Tai turėtų būti vietinių žmonių investicijos, kurios teiktų jiems naudą, o ne – kaip minėjo svečias – „vėjo jėgaines turėsite jūs, o naudą tie, kurie deginsis sau Havajuose“.
Irena GASPERAVIČIŪTĖ, “Aušra”, 2013/12