Kartą, rodos, “Dzūkijos” choro repeticijų metu mano balsų (sopranų) kaimynė Jūratė Kardauskienė užsiminė apie savo mamos a. a. Angelės Šliaužienės parašytą dienoraštį. Išgirdau, kad jame surašyta ne tik šeimos, giminės istorija, bet ir nupieštas Punsko ir aplinkinių kaimų kraštovaizdis, pokario gyventojų rūpesčiai ir veikla. Ponia Angelė buvo labai giliai tikinti moteris, todėl rašė ir apie Punsko bažnyčią. Ši vieta jai artima ne tik dėl to, kad ji buvo tiesiog “po langais”. Moteris nuo pat vaikystės buvo su ja susirišusi stipriais saitais, nes šeimoje puoselėta katalikiškoji tradicija, pamaldumas, bendrystė su anuomet tarnavusiais kunigais (Angelės tėvas buvo uolus, turintis labai gražų balsą giesmininkas)…
Labai sudomino mane tas dienoraštis.
Netrukus redakcijoje ant mano darbo stalo gulėjo paprastas mokyklinis sąsiuvinis mėlynais nublukusiais viršeliais, pageltusiais languotais puslapiais, betgi koks brangus Šliaužių-Kardauskų šeimos atminimas. Atsargiai, lyg relikviją, vartydama p. Jūratės išsaugotą ir atneštą daiktą, susipažinau su Angelės Šliaužienės pasauliu.
Dukrai Jūratei leidus, dalinuosi mėlyno sąsiuvinio paslaptimis…
Božena Bobinienė, punskas.pl
Iš Angelės Šliaužienės dienoraščio (1982 m.)
“Kokia graži Punsko padangė
Kai tylus vakaras ateina
Ir Punsko bokštuos suskamba varpai,
Ežero karklynuos lakštingala gieda,
Kaip gražu čia ir miela – širdyje pasakai…
(eilėraštis išspausdintas “Tėviškės žiburiuose”, Amerikos laikr.)
Jau iš toli matosi du aukšti gotiški bažnyčios bokštai ir tartum kvieste kviečia čia apsilankyti. Punsko miestelis gyventojų ir namų skaičiumi yra mažas. Paskutiniu laiku daug pastatyta naujų namų. Yra čia lietuvių kultūros namai, lietuvių gimnazija, paštas, valsčius, sveikatos skyrius, vaistinė, veterinarija ir keletas krautuvių, bemaž viskas, kas žmogui reikalinga. Punsko gražiausia vieta, tai nedidelis ežeras aukštais krantais, vietomis medžiais, krūmokšniais ir nendrėmis apaugęs, ant vieno kranto medžių žalumoje stovi graži bažnyčia paskutiniu laiku taip gražiai, rūpestingai atremontuota. Nuo bažnyčios į vakarų pusę gražus kalnelis – Gurnaslionsku vadinamas, gražiausia vieta Punsko miestelyje. Čia daug įvairiausių medžių, ypač liepų, klevų ir puikus vaizdas į ežerą, todėl žmonės mėgsta čia pasivaikščioti.
Atmenu, kai dar prieš 1939 m. karą, sugrįžus vasaros atostogoms moksleivija, vakarais plaukiojo laiveliais po ežerą, skambindavo gitara, dainuodavo, o besileidžianti saulė raudonais spinduliais nušviesdavo bažnyčios bokštus, iš kurių sklido varpų garsai, o ežero krūmokšniuose lakštingalos suokė, viskas sudarydavo tokią nepaprastą vakaro harmoniją… Vaikštinėjantys čia karininkai su žmonomis kartodavo: ach, koks gražus šis kalniukas, tai poetiškas, liepų kalniukas.
Dabar moksleivija, jaunimas ir vyresnieji gamtos grožiu žavėtis nemoka, jie susimechanizavo, amžinai bėga, skuba, kombinuoja namą, lengvą mašiną. Tas visas kombinacijas drūtina alkoholiu. Ir dauguma dažniausiai nieko negirdi, nemato ir nejaučia… Nuo gamtos grožio jie labai nutolo…
Taigi sugrįžkime nors trumpam, ir nueikime Punsko ežero pakrantėmis po Agurkio kraštu (taip nuo seniai vadinama) ir pasilipėkime į krantą. Iš čia atsiveria puikus vaizdas – ramus ežero paviršius, po jį plaukioja keletas laivelių, laukinės antys, gulbės… Visas žalias kalnelis su bokštais atsispindi vandens veidrodyje… Kiek toliau – miestelio namai, už jų – įvairių javų laukai ir tęsiasi miško juosta – Giluišgiris su garsiu Barsukalniu pilnu aviečių, už jo – Lietuva.
Už ežero, pietų pusėje, senas kapinynas su baroko koplytėle ir platūs Ožkinių kaimo laukai su medžiuose paskendusiomis sodybomis. Už jų – Šilainė, smėlis, jaunos pušys ir gražus Seivų ežeras. Vakarų pusėje Šlynakiemio kaimas su daugybe gražių gojelių ir keliais ežerais – Meldzinis ir Bokšių. Ir taip į kurią pusę nepažvelgsi, akį vilioja ir širdį žavi kalnai, kalneliai, laukų platybės – pilnos įvairiausių javų, rugiagėlių, ramunių…
Čia pat prie miestelio, ant kalnelio – evangelikų senos kapinės, vadinamos Prūsų magylos. Iš čia gražiai atrodo Punsko mestelis ir naujų kapinių graži gotiška koplytėlė. Matosi gana toli riogsantys Paliūnų gojeliai vadinami “guros”. Čia ir Kreivėnų kaimas su Apšakalniu, ant kurio daug įvairiaspalvių kačpėdėlių, nuo jo gražus vaizdas į Lietuvą.
Einant į vakarus, – žydų magylos, o už jų – buvusio Ličmano kalnuotuose laukuose, nuo vieno kalno esant giedriai, saulėtai dienai matosi Seinų bažnyčios bokštai, atstumu 20 km.
Kiek įdomių vaizdų sutinki einant Ličmano, Murino, Griškos, Kliūčnykų ir Markevičių laukais. Čia pilna gana aukštų kalnelių, slėnių, pakrančių… Ne per toliausiai nuo čia ir Šaltėngirė, prie jos čia pat kitas miškas – Trakelis.
Kur tik nueisi, ant kokio kalnelio užlipsi, vis nauji, gražūs, akį viliojantys vaizdai… Ir taip tų nuostabiai gražių gamtos vaizdų sužavėtas drauge su Maironiu šauki: “Graži tu mano brangi Tėvyne!” Taip norėtųs, kad visas pasaulis pamatytų tą grožį, kuris žmogaus širdyje sukelia didelės meilės jausmus savo kraštui ir visiems žmonėms, net ir tiems, kurie tave šmeižia…
Nuoširdžiai patariu apkeliauti Punsko apylinkę, užlipti ant kiekvieno kalnelio, o tikrai būsite patenkinti. Rasite čia dalelytę Vygrių ir Karpatų. Šlamės čia jums balti beržai ir auksinės liepos, o seną pasaką oš miškų eglės ir pušys. Išgirsite čia vakaro tyloje lakštingalos giesmę ir skambią lietuvišką dainą, kad pėdsakus sieloje paliks jums ilgam, ilgam…”
Bus daugiau
Kalba netaisyta
Nuotraukos B. Bobinienės