Nusileidę nuo kalno, Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.
Kas didesnis?
Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. Evangelija (Mk 9, 30–37)
Evangelijos komentaras Jėzus keliauja Jeruzalės link, kur bus suimtas, nužudytas ir po trijų dienų prikeltas. Jis užsuka paskutinį kartą į Kafarnaumą. Greičiausiai apsistoja Petro ir Andriejaus namuose. Paprastai būna, kad apaštalai namuose, privačiai, klausinėja Jėzų, ką reiškia vienas ar kitas dalykas. Šį kartą Jėzui reikia jų paaiškinimo: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“. Jie sutrikę tyli, nes iš tiesų neturi kuo pasigirti: kalbėtasi visiškai priešingai Žmogaus Sūnaus paskelbtai nuolankumo kelionei. Panašiai kaip ir prieš tai buvusį Jėzaus skelbimą apie Velykų slėpinį lydėjo Petro prieštaravimas, atskleidęs, jog mąstoma „ne Dievo mintimis“, taip ir dabar, po antrojo skelbimo, kilusios diskusijos tarp mokinių parodo, jog jie ir toliau mąsto grynai „žmonių mintimis“ (Mk 8, 31-33). Jėzus vėl turi aiškinti (ir tai tęsis per visus amžius), jog mokinio kelias negali būti kitoks, nei Mokytojo kelias. Dar kartą jis yra priverstas patikslinti jo sekimo reikalavimus: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“. Vadinasi, reikia priimti kita tvarka išdėstytas vertybės, radikaliai besiskiriančias nuo pasaulio vertybių, reikia atlikti mąstymo revoliuciją (lot. revolutio – apsisukimas, pokytis). „Jei kas trokšta būti pirmas…“. Galima trokšti būti pirmam, nėra draudžiama, tai nėra nuodėmė. Jėzus tik apreiškia naują ir skirtingą kelią tam pasiekti: ne kitų sąskaita, bet kitų naudai. Juk jis tęsia: „… tebūnie paskutinis ir visų tarnas“. Šis tarnystės kelias yra priešingas galios troškimui, vedančiam į situaciją, kai vienas viešpatauja, o kiti tarnauja; vienas tapo „laimingu“ (jei iš viso galima viešpataujant būti laimingu), kiti – nelaimingi; vienas yra nugalėtojas, visi kiti – nugalėti. Bet koks pasaulyje esantis blogis, ypač karai, kyla būtent iš tos šaknies – save laikyti didesniu už kitus.Tuo tarpu Jėzus atliko revoliuciją ne kitus naikindamas, bet save atiduodamas kitiems, tarnaudamas kitiems, pakeldamas kitus. Tai nėra gyvenimo ar progreso nuvertinimas, bet greičiau priešingai – gyvenimo postūmis, tikrasis gyvenimas. Jėzus nepanaikina didelių darbų troškimo. Yra privalu būti pirmam, tačiau kelias tam pasiekti yra pasikeitęs: ne per kitų galvas tai yra daroma, bet nusižeminant ir pakeliant kitus kartu su savimi. Matome aiškų skirtumą tarp pagonybės ir krikščionybės. Pagonys aukština silpnojo auką stipresniojo naudai, krikščionybė aukština stipresniojo auką silpnesniojo naudai. Žmonijos istorija pasikeitė nuo to laiko, kai Dievas nuolankiai pasilenkė prie mūsų (žr. Jn 1,14; 13, 1-17). Juk dabartinės visuomenės didžiausias pasididžiavimas yra rūpestis kenčiančiais, prispaustaisiais, neįgaliaisiais. Tai kyla tiesiogiai iš krikščioniškosios revoliucijos, nors ir paradoksalu, jog ta pati visuomenė šiandien priešinasi krikščionybei, iš kurios gavo savo pamatines vertybes. Br. Ramūnas Mizgiris OFM