Jei ne Punsko lietuvių licėjus, šiandien visi jaustumės daug skurdesni

 2016 metais Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus švęs 60-metį. Jo buvusį direktorių, ilgametį mokytoją, visuomenininką ir rašytoją kalbina Sigitas Birgelis.

 Sigitas Birgelis: Kaip, Jūsų galva, atrodytų mūsų kraštas šiandien, jeigu 1956 m. nebūtų Punske įsteigtas ir vėliau nebūtų veikęs lietuvių licėjus? Koks būtų Jūsų paties likimas?

 Nors nesu šviesiaregis, vis dėlto dėsningame pasauly šį bei tą nesudėtinga numatyti, kas būtų, jeigu būtų. Jeigu nebūtume po ranka turėję vidurinės mokyklos, daugelis mūsų krašto jaunuomenės, kurie šiandien yra baigę vidurinę mokyklą, o jos pagrindu ir studijas išėję, būtų likę neišsilavinę. O tų, kurie būtų įstengę vidurinę baigti Seinuose ar Suvalkuose, gimtosios kalbos lygmuo vartosenoje primintų žaizdre rusenančias plėnis. Pats gerai prisimenu, kad Suvalkuose V. Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly skaičiau, pasidėjęs žodyną. Valstiečių šeimose kalbos subtilybių sferą ribojo žemdirbio profesija. Net ir tarp savęs bendraudami išsilavinę žmonės būtume savo kalbos vengę, nes neištobulintas įrankis darosi neparankus. Gal tik vienas kitas savarankiškai būtų pajėgęs atsispirti šitai kalbą gniuždančiai bangai, bet jie nebūtų sudarę bendruomenės, ir jų pastangos nebūtų galėjusios subrandinti vaisiaus. Be visuomenės kalbinio elito ir pati visuomenė būtų greit atrofavusis. Šitaip nutiko Seinų, Suvalkų, Vižainio, Rudkos, Galdapės ir tolimesnes mūsų krašto apylinkes, šitaip užleidome savo kalbą Gardine, Lydoje, skaudžiai užleidinėjame ją ir Pelesoje, Gervėčiuose, šitaip nykstame ir bet kurioje svetimoje aplinkoje. O iš nesklaidos išėję išvirtėliai jaučia didesnį skursnos kompleksą ir daug rūsčiau kapoja savo šaknis.

Kas 1956 metais kūrė Punsko lietuviakalbį licėjų? Patys šviesiausi šio krašto žmonės, kurie gerai jautė grėsmes ir pasekmes mūsų gimtąja kalba nelavinamai visuomenei.

Tačiau ne vien gimtoji kalba būtų šiandien bebaigianti merdėti. Ir pati visuomenė būtų žymiai menkiau išprususi ir mažiau susisluoksniavusi. Neturėtume nei tiek medicinos, nei pedagogikos, nei teisės, nei administracijos, žurnalistikos, politikos, mokslo, visuomeninės veiklos ar net pagaliau žemdirbystės darbuotojų ir talkininkų. O kai ateina darbų užguitas pacientas pas gydytoją, daug atviriau geba išsipasakoti jį užklupusias bėdas sava, negu ne kasdien vartojama valstybine kalba. Tai būtų buvęs stimulas visai visuomenei nepaisyti ir nevertinti savo kalbos. Tai ir yra psichologinis atsakymas, kodėl lietuviškus vardus išlaikiusiuose kaimuose ar net ir miestuose nieks šiandien nebekalba lietuviškai ir tuo didžiuojasi.

Tik noriu įspėti ir dėl kitos grėsmės. Šiandien per integraciją pamirštame iš paveldo atėjusias savas vertybes, tampame demokratais, europiečiais, kuriame mišrias šeimas, visai nesuprasdami, kad šitaip ardome savo bendruomenę ir greit neturėsime natūralios atspirties visuomenėje. Lietuvių tauta nėra tokia gausi, kaip lenkų, rusų, vokiečių ar anglų, todėl labiau jautri yra visiems nepalankiems veiksniams. Mokykla tik pirmame etape suvaidino svarbų vaidmenį. Šiandien jos užduotis turėtų būti kita – kelti sąmoningumą, kad pakirtę savo tautinės egzistencijos šaknis būsime išprusę europiečiai, bet tikrai neišsaugosime savo senųjų vertybių, kokios yra užfiksuotos mūsų tautosakoje: liaudies dainose, pasakose, patarlėse, priežodžiuose ir pagaliau pačioje kalboje, kuri turi išlaikiusi giliausią atmintį. Ją paniekinti yra tolygu išduoti Dievo mums dovanotas didžiąsias vertybes. Liksime europiečiais be savo veido, be savo spalvų ir pelnysime pastumdėlių vardą, tuo pačiu nuskurdindami ir visą taip garbinamą Europą. Gvildenant šią temą tikrai yra dėl ko susimąstyti.

Baigiant – jei ne 1956-ųjų metų sunkiai tėvams atsiėjęs sprendimas, šiandien visi jaustumės skurdesni ir daug mažiau subrendę, dėl ko ir lenkiškoji aplinka visą mūsų bendruomenę pagrįstai būtų daug mažiau vertinusi.

Koks būtų mano likimas? Suvalkuose besimokydamas licėjuje jutau polinkį į tiksliuosius mokslus – visų pirma domėjausi matematika, fizika… Jeigu ne lietuviškoji klasė ir pagaliau jeigu ne studijos Vilniuje, mano likimas būtų galėjęs būti visai panašus į mano brolio, kuris baigė Gdansko politechnikos institutą, materialiai neblogai gyveno, bet savo aplinkai, iš kurios kilęs, praktiškai mažai ką yra davęs, nors labai jautė poreikį palaikyti su kraštu glaudžius ryšius. Matyt, analogiškai ir mano asmenybei būtų visų naujomis sąlygomis įgytų spalvų pritrūkę, ir būčiau savo kraštui buvęs tik vienas iš keturiasdešimties milijonų piliečių.

 Punsko licėjaus pradžia buvo lietuviškos Suvalkų vidurinės mokyklos klasės. Kas paskatino Jus stotį į šią klasę? Ar tai buvo Jūsų, ar tėvų sprendimas? Kuo vadovavosi mūsų krašto tėvai, leisdami vaikus į šią mokyklą? Nors mokslas buvo nemokamas, tėvams jis kainavo.

 Suvalkuose buvau pradėjęs lankyti mechanikos technikumą. Jį baigus būtų buvęs atviras kelias Lenkijoje į techninius mokslus, kurie mane visai viliojo. Ir būdamas licėjuje orientavausi į Gdansko politechnikos institutą, kur jau buvo įsitvirtinęs vyresnis mano brolis. Pereiti į Suvalkų bendralavį licėjų paskatino mane Suvalkuose metalo apdirbimo pagrindų mokykloje tuomet dirbęs mkt. Juozas Vaina. 1953 metų spalio mėnesį jis į savo butą susikvietė po Suvalkų mokyklas pakrikusius Punsko absolventus ir nurodė galimybę pereiti į Suvalkų licėjuje besikuriančią lietuvišką klasę. Iš technikumo persikelti į bendralavį licėjų ryžomės be tėvų žinios, nors jausdami jų pritarimą. Be manęs drauge apsisprendė pereiti dar Jonas Staskevičius ir Sigitas Čėpla. Jonas Tumelis liko mokytis metalo mokykloje, ir pėdsakai apie jį nuo to laiko dingo. Kiti kandidatai buvo surinkti į vidurines neįstoję, pas tėvus Punsko krašte likę pagrindinės mokyklos absolventai. Kuo jų tėvai vadovavosi, leisdami mokytis savo vaikus į Suvalkus? Matyt, tėvus įtikino agituojantys mokytojai ir kiti šviesuoliai, nurodydami jų vaikams atsivérsiančias palankesnes gyvenimo perspektyvas. Daugumos tėvai neišjėgė savo vaikų apgyvendinti Suvalkuose, todėl tie kiekvieną dieną važinėdavo iš Trakiškių stoties traukiniu į Suvalkus. Dėl to jiems mokytis buvę sunkiau.

 Kokios sąlygos buvo Suvalkų lietuviškoje klasėje? Kokie dalykai buvo dėstomi lietuvių kalba, ar buvo mokymo priemonių, vadovėlių, lietuviškai mokančių mokytojų? Kas, be Juozo Vainos ir Jono Stoskeliūno, dar jus mokė lietuviškai?

 Į Suvalkus pirmai pamokai mūsų klasė susirinko 1953 metų gruodžio 4 dieną – penktadienį. Mus direktorius ryte per privalomą apelį pristatė visai mokyklai, kad nesijaustume čia nesavi, ir kad kiti apie mus žinotų. Iš to jutosi pedagogų tarybos noras sudaryti mums jaukesnes sąlygas.

Gimtąja kalba mums dėstė keturi mokytojai: Jonas Stoskeliūnas, Juozas Vaina, Elena Vainienė ir Kostas Kubilius. Lietuviškai turėjome lietuvių kalbą (J. St.), kurį laiką matematiką (J. V. ir K. K.), geometriją – (E. V.), kurį laiką fiziką (J. V.), chemiją (J. V.), kurį laiką visuotinę istoriją (J. St.), dvejus metus prancūzų kalbą (J. St.). Kiti dalykai dėl mokytojų stygiaus buvo dėstomi lenkiškai. Mokymo priemonės, kaip ir visiems – tos pačios: sąsiuviniai, lenta, kreida, linija, skriestuvas, vadovėliai, žinoma, lenkiški, tai ir vos ne viskas. Mokantis svetimų kalbų neturėjome jokios literatūros – nei spaudos, nei knygų. Knygyne galėjome tik kokį žodyną gauti. Ten nučiupau ir dvi lietuviškas knygas – minėtąjį V. Mykolaičio-Putino romaną Altorių šešėly ir A. Guzevičiaus storiausią knygą Kalvio Ignoto teisybę, kurios, nežiūrint savo gerų norų, taip ir nepajėgiau iki galo perskaityti. Lenkų kalbai bibliotekoje dar buvo galima literatūros gauti.

 Kaip į jus, lietuvius, žiūrėjo lenkakalbiai draugai, mokytojai, Suvalkų visuomenė?

 Tolerancijos trūko kiekviename žingsnyje. Mes nesivaržydami tarpusavy kalbėjomės lietuviškai, ir tai pykdė visus kitus. Būdavo incidentų, teko ir kumščiais gintis. Kartą sekmadienį, rengiant pamokas bendrabučio valgykloje, nei iš šio, nei iš to vienas narsuolis skėlė mūsų klasiokui žandan ir pareiškė: „Čia man nesijuoksi lietuviškai“. Pasiskundėme vedėjui – prancūzų kalbos mokytojui Fr. Smagaczui. Tas pasiėmė mušeiką su savimi. Ką jiedu kalbėjosi – nežinau, bet tas išėjo užsiverkęs. Daugiau viešų incidentų mokykloje nebuvo. Iš esmės net gražiai sugyvenome. O mieste vėlgi: einame su klasioku ir kalbamės. Tai nugirdęs jaunas vyrukas skėlė mano draugui antausį ir pareiškė: „Man čia neveblensi lietuviškai“. Šiaip iš mokytojų ir visų pirma iš direktoriaus Edmundo Miszkielio jautėme palankią nuostatą. Ypač polonistė ponia Turdziszek mums kantriai aiškino ir kalbos subtilybes, ir literatūros užkaborius. Dėl viso to ir prisiminimai pasiliko malonūs. Juos kažkiek ir kita pusė patvirtino. Direktoriaus žmona, mokyklos bibliotekininkė, likusi jauna našlė, vienais metais aplankė savo pažįstamus, dirbančius Punsko licėjuje. Jau tai, kad ji mūsų neužmiršo ir čia savaip ieškojo paguodos, rodo ir Suvalkų licėjaus mokytojų susiformavusį požiūrį į buvusią mūsų netipišką klasę. Tik ir toje mokykloje dėsningai mums visi pedagogai aiškindavo, kad, jeigu esame kompanijoje, kur kas nors mūsų kalbos nemoka, yra nekultūringa viešai kalbėti nesuprantama kalba. Šio komplekso lenkų reliktus matydavau ir vėliau, kai šeimose bendraudavome su lenkais. Įsidėmėjau atvejį – svainės artima bičiulė, labai gero linkinti moteris, viešėdama mūsų aplinkoje, vos tik išgirsdavo, kad mes tarp savęs kalbame lietuviškai, ypač su vaikais, nepiktai klausdavo, ar jos neapkalbame. Ir tik paaiškinus, kad tiek turime progų ją apkalbėti, kai ji išvažiuoja, nusiramino ir pagaliau prie mūsų manierų priprato.

Kas čia teisūs ar neteisūs – galima visaip galvoti. Tiktai nesu patyręs tokio atvejo, kad lenkų grupė varžytųsi savo gimtosios kalbos, kuomet kompanijoje esti žmonių, kurie jų nesupranta. Ir niekad vieni kitų negėdindavo dėl neišsiauklėjimo. Kodėl elgesiui taikomi dvigubi standartai? Reik manyti, kad čia tautoje įsigalėjęs jausmas, idant jie priklauso kilnesnei rasei ar esą didesnės vertės žmonės. Man tai siejasi su iš ne vieno lenko girdėta frazė, atseit lenkai yra Kristaus išrinktoji tauta. Gal tai atėję iš tų laukinių laikų, kuomet dorybė buvo mažesnį ir silpnesnį užkariauti.

 Buvote Suvalkų lietuviškos klasės pirmos laidos absolventas. Kiek absolventų savo gyvenimą susiejo su Punsko licėjumi? Koks jų indėlis į šios mokyklos raidą? Koks buvo Jūsų kelias į Punsko licėjų?

 Licėjuje iš mano klasės absolventų dirbo tik mkt. Danutė Grabauskaitė-Pečiulienė ir aš. Iš klasiokų Punsko pagrindinėje mokykloje dirbo dar Jonas Staskevičius, Kostas Sidaris – žymus saviveiklos vadovas, Sigitas Čėpla (šiek tiek ir licėjuje geografijos mokęs), kitose pradinėse mokyklose mokytojomis dirbo Birutė Radzevičiūtė ir Ieva Krakauskaitė-Sidarienė. Du mano klasiokai buvo įsidarbinę milicijoje – Jurgis Babkauskas Seinuose ir Gediminas Zimnickas – Balstogės vaivadijos komendantūroje, kur buvo iškeltas į komendanto pavaduotojo postą. Jonas Lukoševičius dirbo maršrutinių autobusų vairuotoju.

Danutė daugumą savo aktyvaus profesinio darbo laiko skyrė lietuvių kalbai ir literatūrai. Dar ilgai tekdavo girdėti mokinius ir absolventus labai teigiamai atsiliepiant apie šios mokytojos darbą. Čia galiu priminti, kad Danutė Suvalkų licėjuje buvo pirmūnė, o vienais metais net iš visų 500 moksleivių buvo surinkusi geriausius pažymius. Ji baigdama licėjų gavo teisę įsirašyti į absolventų aukso knygą. Jos indėlis mokykloje? Išmokė ne vieną savo mokinį pamilti ne tik lietuvių, bet lygia greta ir lenkų literatūrą. Tai nemenka dovana asmenybei. Žmonės, pamėgę literatūrą ar pagaliau bet kurį meno žanrą, tampa daug dvasingesni. Ką davė jos darbas licėjui? Labai svarbu buvo tai, kad neseniai Vilniaus universitete baigusi lituanistiką ir turinti magistrės mokslinį laipsnį čia dirbdama galėjo kelti mokyklos prestižą bei gebėjo profesionaliai supažindinti jaunuomenę su naujausiais lietuvių literatūros laimėjimais. Nors ji savo domesiais toli buvo nuo politinio gyvenimo, tai vis dėlto mokyklai buvo šiokia tokia priedanga, nes tai naujos kartos atstovė, kuriai sunkiau buvo prikišti buržuazines atgyvenas.

 Didelę dalį savo gyvenimo skyrėte Punsko licėjui. Buvote šios įstaigos direktorius, ilgametis mokytojas, įvairių būrelių įkūrėjas ir vadovas. Kurie įvykiai Jums labiausiai įsimintini ar reikšmingiausi?

 Niekuomet nesijaučiau biurokratas, niekad nebuvau įsikalbėjęs, kad direktoriaus pareigos yra mano specialybė ir man amžinai priklauso. Kai toms pareigoms mane paskyrė Seinų apskrities partijos komitetas, nedrįsau atsisakyti, nes kas, jei ne aš? Kad Seinuose gerokai daugiau uždirbdavau, negu buvo perspektyvos Punske, šitai man skaudulio nekėlė. Kai dėl dukros Vaivos vardo atleido mane iš mokyklos vadovo pareigų kaip žmogų su nacionalizmo gaidele – negailavau. Tiesa, komitetas skyrė savo instruktorių, kuris dvi savaites sekiojo paskui mane ir sergėjo, kad ko nors blogo sau nepasidaryčiau, kadangi komitetas turėjo netolimą patirtį Gibuose, kur iš direktoriaus pareigų atleistas mokytojas nepakėlė tokio pažeminimo ir pasikorė. Sužinojęs pagaliau, kodėl man tas vyrukas taip ant kulnų lipa, liepiau jam būti ramiam ir vykti namo. Atminty liko diskusija, kokią turėjau partijos apskrities komitete su pirmuoju sekretoriumi, asistuojant kuratorijos vizitatoriui ir švietimo skyriaus inspektoriui, kur atmetęs kvailus kaltinimus pasakiau: „Aš apsišaukėliu direktoriumi būti nenoriu. Kadangi manęs nematote šiame poste, aš galiu pats šių pareigų atsisakyti“. Šitai ir leido sekretoriui išeiti „su veidu“, matyt, iš aukščiau buvo gavęs misiją mane atleisti, dėl ko vėliau siūlė palankų postą – propagandos sekretoriaus vietą tame komitete. Beje, siūlymu nepasinaudojau. O atleistas namo grįžau lengva širdimi. Apmaudą išgyvenau dėl ko kito: tais metais buvau patvirtintas kandidatu į mokytojų lituanistinius kursus Vilniuje. Ir tik iš vakaro man pranešta, kad mano kandidatūra yra atšaukta. Tai prastos žaidimo manieros.

Dar perėjau labai nemalonias akimirkas, kuomet dėl dviejų mūsų mokinukų neva antivalstybinės veiklos po savotiško teismo Punsko milicijos poste gavome įsakymą abu atleisti iš mokyklos. Vieną jų praktiškai buvome jau nurašę, nes ne mokslai jam rūpėjo, kitas buvo labai geras mokinys, todėl atsiklausęs pedagogų tarybos ėmiausi jį „perauklėti“, kas sudarė priedangą neatleisti jo iš mokyklos. Dėl tokio nepaklusnumo vaivadijos partijos komiteto propagandos sekretoriui buvo geras pretekstas Punsko licėjų uždaryti, o mokinius ir mokytojus sumanyta perkelti į Seinus. Kadangi ir tame teisme drauge su tuo metu LVKD CV sekretoriaus pareigas ėjusiu Eugenijumi Petruškevičiumi visus Balstogės vaivadijos partijos komiteto propagandos sekretoriaus Witoldo Mikulskio kaltinimus pavertėme niekiniais, mokykla buvo „kuriam laikui“ palikta, bet aš jau savo gero vardo taip ir neatgavau. Čia ir buvo pasinaudota lenkams keistu dukros vardu. Byla buvo svarstoma net Varšuvoje Lenkijos Jungtinės Darbininkų partijos Centro komitete, ką atskleidė Punske viešėdamas CK narys rašytojas Jerzy Putrament.

Dar viena mano direktoriaujančio nelaimė – neišmokau užstalėje lygiai su visais lenkti stikliukų su alkoholiniais gėrimais. Kuratorija dažnai direktoriams organizuodavo įvairiausius mokymus ir dvi dienas trunkančius kursus, kurie vykdavo vis kurioje nors vaivadijoje veikusioje vidurinėje mokykloje. Dauguma jų buvo skirta ideologiniam stiprinimui. Bet visais vakarais vietinės mokyklos direktoriai surengdavo dosnią vakarienę, kur vizitatorius ragindavo visus drauge išgerti. Kai pamatė vieną baltą varną, ir dar ne iš savųjų tarpo, po nesėkmingų raginimų imdavo visaip šaipytis ir kassyk sunkiau mano vardą tarti. Tai niekis, lyginant su kitomis problemomis, bet kartėlį toks elgesys paliko ilgiems metams. Šiandien tokius veiksmus būtų galima objektyviame teisme apkaltinti girdymu ir priekabiavimu.

Patys maloniausi mano prisiminimai yra iš darbo su moksleiviais. Teko organizuoti šokių, dailiojo žodžio būrelius, net veikė dramos būrelis rusų kalba, buvome surengę įvairių vakarų ar net koncertų ir švenčių, rengdavome su moksleiviais literatūrinius teismus mokykloje ir ãtvirai visuomenei kultūros namuose. Nusisekė įvesti pirmokų krikšto tradiciją. O direktoriaudamas jokios satisfakcijos darbe nepatyriau.

Kuo dar man Punsko licėjus buvo parankus? Gal tuo, kad čia veikė lietuvių kultūros namai, kurie mane dar studentą įtraukė į darbą su šokių būreliu, ir iš jo drauge su mokyklos šokėjais išugdėme choreografinį sambūrį „Jotvą“ ir iki šiol išsilaikiusias šventes – Motinos dieną ir Vėlines. O šokis mūsų aplinkybėmis rodėsi neutralesnis menas, dėl ko galėjome laisviau rodytis ir lenkų publikai, ir politiniai valdmenys žiūrėjo į tai gan palankiai. Beje, kai Seinų partijos komitetas išruošė mus į Lazdijus kultūrinei viešnagei, geranoriškas sekretorius prašė paruošti ir kažkokį lenkų liaudies šokį. Bet lenkų šokių charakteris toks skirtingas nuo mūsiškų, kad atvažiavęs tasai sekretorius pasižiūrėti, kaip mums darbas sekasi, pasakė:

– Šito Lazdijuose, draugas vadove, geriau nerodykite.

Mokytojo darbas yra ir garbingas, ir atsakingas, ir net pavojingas. Galima šitame darbe pelnyti jaunuomenės, o per ją ir visuomenės pagarbą, bet lengvai galima jos rūstybę visam gyvenimui užsitraukti. Man labai malonu, kad mokykla, kol joje dirbau, išleido nemažai absolventų ir kad jie jaučia dėkingumą už gebą juos šio to išmokyti, ko gyvenime dažnai žmogui prireikia. Geras jausmas užlieja, kai ir šiandien gatvėje sutikę žmonės maloniai sveikinasi, nors galėtų jau ir nepažinti. Net ir dabartinė moksleivija, su kuria tarnybiškai visiškai nebuvome susitikę, visada šypsosi ir sveikinasi. Matyt, informacija perduodama iš ano seno įdirbio. Kas be ko, ne su visais moksleiviais taip gražiai klostėsi mūsų tarpusavio santykiai. Buvau atlaidus, draugiškas, bet kartu ir reiklus. Kas vangiai mokydavosi, tie kartais tos pagarbos, kokią galėjau pelnyti, nėra linkę rodyti. Kitaip sakant – yra ir prišiukšlinta, skiedrų pritašyta. Beje, ir mano apgintasis, kurį pasilikome „perauklėti“, dėl to antro, kurį pašalinome, toliau galvoja, kad čia buvo parodytas komunisto gestas.

Dar vienas malonus prisiminimas liko iš tų laikų, kuomet buvau kuratorijos skirtas mokytoju metodininku Suvalkų apskrities metodiniame centre. Mano misija buvo ne tiek kontroliuoti mokytojų darbą, kiek teikti metodinius patarimus ir organizuoti mokytojų savišvietą. Kad pelnyčiau savo kolegų pripažinimą, nesistengiau tik iš kitų reikalauti, bet visų pirma ir pats rengdavau parodomąsias pamokas ir kviesdavausi į jas kolegas lietuvių kalbos mokytojus, vėliau jas aptardavome ir siekėme tobulėjimo išvadų. Kad tos pamokos nebūtų našta, o malonumas, prašydavau Punsko bendrabučio virėjų, kurios mums išvirdavo kukulių, ir po oficialiųjų mokymų sėsdavome prie vaišių stalo. Gal dėl to iki šiandien mano santykiai su to meto mokytojais lituanistais išlikę kuo geriausi.

 punskas.pl