Su savo šnektu ir poterauc langviausia, ir smagiausia visur… Nu gražu, kap gražai lietuviškai šneka, alia man langviausia, tai kap šnekam kasdzien, tep dzūkiškai. Da gerausia, kap iš viso žmonės gerai su savim gyvena, nesbara. Va nuo visadu Dusnyča su Žagarais gerai draugavo. Mano tėvas Mikas vis porino, kad kap savam kaimi gražausios mergos, tep gražausios, ir nėr ko toliau ieškoc. Jis kap sykis žanijosi su Aneli (mano būsimu mamu) Petruškevičūti beveik iš kaiminystės. Anelku jų vadzino, kap kas nepaciko, o kap gerai – tai Aneliuki arba Anelkuti. Pirmiau labai draugiški kaimynai, ba cikrai kap kaimas, tai ir visi giminės, ba nuo seniai tarp savį žanijosi. Kap cik vakarėliai, tai cik sukėsi apie savo kaimo mergas ir pilniavojo, kad kas jų in kitų kaimų nenuviliotų. Va kad ateina kici in vakarėlius, tai nieko, primerkdavo akį, net dzaugėsi, kad ateina iš kitų kaimų. Alia neduok Dzie katris pakalbis ne savo kaimo mergų, mergelį, tai tuoj broliai ar draugai sustara ir inmuša tokį bernų. Nežūrėj, ar vasara, ar žiema, cik sciklai troboj skambėj. Griebė nuo vežimo branktų ar iš tvoros kad ir štakietų išsitraukį, ir mušėsi. Va net buvo posakis: „O sakyc, jau kap mušėsi, tai geras vakarėlis, geras šokis“. Jei nesimušė, tai jau menkas šokis. Arba nebuvo iš kitų kaimų bernų. Paskui dusnyčokai labai susdraugavo su Žagarais, tai mainėsi ir marcom, ir žantais.
Da papasakosiu tokių istorijų. Du vyrai sustarė nieko niekam nesakį suscikc Sainuosa. Va nebi in turgelį abudu, ty kap vienas sau, kitas savo taku ir keliu nusigavo. Cik paskui susicikį ir gerai abudu nugėrį sako: „Kap ca grįšim namo?“ Sumisno taksi užsisakyc, o ty vairuotojas da girtesnis už juos. Alia sako: „Nesbijokit, vyrai, aš jus parvešu“. Nu ir vežė. Cik veža, veža, vyrai acitokėja po geros valandos ir žūro, kad vė Sainuosa. Ir net barasi, sakydami: „Nu kap tu ca važavai tep ilgai, kokį ca ratų apsukei? Tep sukei, kap tas arklys su vienu pavadzu ar intemptu vadeli. Kap ca mes iš tokio miestelio negalim išvažuoc? Nakcis mus užpuls. Graita vežk namo.“ Nu ir vė vežė. O jiej pasicikėjį primigo. Alia ir vė cik ratu apie Sainus apvažavo ir netoli tos vietos sustojo, ba sako: „Vyrukai, ropas (ar benzinas) baigėsi, o šandie jau nenupirksiu. Jau lipkit.“ Nu kų daris? Turėjo išlipc. Alia vienas prisminė, kad turėtų kuom važuoc, ir sako: „Kaimynėl, kapgi, kad aš turu kuom važuoc. Va, prisminiau, kap biskį prasblaiviau. Nu ir tavi parvešu. Kur tu an nakcies ca liksi?“ Nu ir aina abudu. Jau anus misna: ramiai grįš namo, tai nor boba nesbars. Alia inaina in vienų bromukį, kur stovėjo kadais iš Sainų žydelio nupirkta graži medzinė trobelka, inaina in tų bromukį, ima savo dzviracį ir sako: „Sėsk, kaimyne, kap žadėjau, tep parvešu“. O anus akis trina ir sako: „Ar aš gerai matau? Ca gi dzviracis. Aš misnau, kad mašinu ar nor vežimu veši, o an dzviraco… kap tu mani pavėžysi?“ O šitas nenuslaidza: „Nu aš tai laikausi žodzo, kap žadėjau, tep padarysiu, jei sakiau – parvešu, tai parvešu, kad ir an sliedo“. Nu ir abudu prisrėmį dzviraco aina per ciltelį, kad išaic an kelio, o tus vė sako: „Lipk ir važuojam, nepaliksiu tavį vieno“. Nu ir an rėmo užsisodzino, ir važuoja. Alia kap pasplentojo akmenukas, kap virto abudu in pakelį, ir guli. Kol išsikepurnojo, tai vė geras pusvalandzis nuvėjo, žames nusikratė, tai jau valandukė nuvėjo. Tai kol namo prisikapstė, tai visai rytas švisc pradėjo. Nu o bobos – kad jas kur – iš akių aina. „Langus pražūrėjau, – sakė viena ir kita. – Nei pinigų, nei vyrų. Kur jus nagla nešojo?“
O vienas buvo tokių duobį prieg namų išsikasis, ty turėjo stacycis, tai primiršo, tai ar neinsivers in tų duobį? Cik keberokšc – ir nėr jo. Tai kol išsikepurnijo, tai visas žamėtas trobon inajo, o boba ir klausia: „Kiba kapuose ar iš kokios duobės išlindai, ar žamės užbėrė, nor aplinkui jokių kalnų nėra“. Kur buvai ir kur buvai. Sako: „Akšy, bulvės kiaulėm iššuto“. Nuėmus kacilo dugnų pastatė vyrų an sciprausių garų, kad pratrazvėtų. O jis, nabagas, vos kvapų, orų atgauna ir rėkia: „Kų, tu nori mani uždusyc? Jau raudonas kap baršcis, oro man brokas“. Alia jam langviau pasdarė. Ir nuog to čėso daugiau negėrė, ir miestan su kitais nesusidėjo, cik pats savo padvadu ar ir dzviracu sukė…
Užrašė Genutė Pakutkienė, punskas.pl