Jurgita Stankauskaitė. Užkalbėjimai

Ar Jums teko nors kartą gyvenime prisiliesti prie magijos? Esate ką nors magiško pasakę? Sakote „ne“? Gerai pagalvokite. Esu tikra, kad taip. Šiame trumpame tekste įrodysiu, kad Jūs su magija susiduriate bent kartą per metus.

Prieš dvi savaites šventėm Velykas, o prieš tris – Verbų sekmadienį. Tradiciškai pašventinę margą verbą ir išėję iš bažnyčios pilam ja kaimynui per petį ir sakom: „Verba muša, ne aš mušu, už savaitės bus Velykos!“ arba „Verba plaka, ne aš plaku. Už nedėlios ir Velykos.“ ir pan. Ar žinojote, kad tai yra užkalbėjimas?

ą

Užkalbėjimai priklauso žodžio magijos žanrui. Jais „siekiama paveikti fizinę ir psichinę realybę – pagydyti ligą, sužadinti meilę, pagausinti derlių, prišaukti lietų ir t. t.“, rašoma Daivos Vaitkevičienės knygoje „Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės“. Buvo tikėta, kad užkalbėjimai, t. y. balsu sakomi žodžiai, turi dvasinę galią, kuri gali turėti įtaką žmonėms, gamtai, daiktams. Šiandien gali atrodyti, kad užkalbėjimai, tai tik knygose išlikęs, bet sakytinėje kalboje nykstantis tradicijos elementas, neturintis jokios reikšmės. Mums jie yra tiesiog žodžių junginiai, linksminantys, pamarginantys tradicinę šventę ar paprotį, todėl dauguma nežinome, kad kalboje kartkartėmis pavartojame magiškus žodžius. Sunku nustatyti jų efektyvumą ir realų poveikį. Galime netikėti panašiais užkalbėjimais, tačiau susimąstykime, iš kur pas mus atsirado įsitikinimas, kad su žodžiu žaisti nevalia? Svarbu akcentuoti, kad užkalbėjimai skirstomi į kelias rūšis. Jie gali būti maldelės ar būrimo formos, skiriami dievams, gamtos stichijoms, ligoms ir t. t.

ą

Istorijoje buvo taip, kad kai kurie užkalbėjimai ateidavo iš kaimyninių valstybių, svetimos kultūros. Vienur jie išliko, nes buvo užrašomi, o kitur apie juos labai mažai yra informacijos. Pavyzdžiui, pas mus yra lenkiškų ir vokiškų užkalbėjimų adaptacijų, rašė D. Vaitkevičienė. Juozas Vaina užrašė užkalbėjimą, kurį žmonės sakydavo lietuviškai arba lenkiškai: „Kap bus pilnacio mėnuo, o an burnos yra kokių znokų, raikia pakalbėc maldukį. Turi būc pilnacis ir kad nesiektų mėnulio spinduliai nei per šakas, nei per budnikus, burnoj reikia vendenio turėc ir juoj nusiprausc. Raikia sakyc: „Šventas Jurdijanai, apčyscinai akmenio šaknis, apčyscyk ir mano sopulius!“

Sopulius vaikyti šiuo metų laiku, kuris gaili mums šiltos saulutės, yra itin aktualu. Ta proga suradau smagiai skambantį slogą naikinantį užkalbėjimą:

Ryma [t. y. sloga] prapuola moterim nug kacino, tai reikia kacino vuodegu per nosį patįsc trisroz ir pabrūžavus sakyc: IMKIES ATGAL! (užrašytas Varėnos rajone)

P. S. Sakoma, kad užkalbėjimai veikia juos sakant atitinkamu paros ir mėnulio ar saulės padėties metu. Bet vis tiek geriau pabūti atsargiems, nes žodis – ne žvirblis. Išskrido. Nesugausi!

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl