„Matūra, matūra ir po matūros!“ – sakydavom prieš kokį dešimt metų. Sunku patikėt, kad tuoj bus gražus licėjaus baigimo dešimtmetis. Neįtikėtina, kaip tas laikas bėga. Praeitą savaitę Punsko licėjaus trečios klasės mokiniai rašė pirmąjį – lenkų kalbos egzaminą. Vaizdo įraše, paskelbtame portale punskas.pl, neatrodo, kad jaunimas būtų labai jaudinęsis dėl baigiamųjų egzaminų. Žiūrėdama reportažą, tiesą pasakius, šiek tiek pavydėjau, bet kartu ir džiaugiausi jų mokėjimu būti ramiems tokią dieną. Grįždama mintimis į 2008 m. gegužės pradžią, atsimenu, kad bent pusė trečiokų labai jaudinomės prieš įeidami į sporto salę. Tada dar mokėmės vadinamoj senoj mokykloj (dabartinėj gimnazijoj), tad ir egzaminus rašėme „senoje“ sporto salėje. Stovint už durų daugumai prakaitavo delnai nuo didžiulio streso, drebėjom iš baimės, nežinodami, ko tikėtis. Atsimenu, kad visą savaitę ruošiausi lenkų kalbos egzaminui. Ne be reikalo. Juk nemažai skaitytų kūrinių reikėjo pasikartoti.
Tada atrodė, kad jų buvo labai daug. O dar daugiau jų buvo ruošiantis išplėstiniam lygmeniui. (Nei vieno egzamino nerašiau išplėstiniu lygmeniu. Tais metais tik vienas kitas rinkosi aukštesnį. Tokie jau mes buvom. Vieni tingėjo daugiau pasimokinti, kitiems sunkiai sekėsi mokslai, o tretiems atrodė, kad neverta savęs apsunkinti, „užteks to pagrindinio“. Tiems tretiems ir aš priklausiau. Visada mokiausi tiek, kiek man atrodė užtenka. O tokių buvo nemažai. Mūsų klasėje daugumoje nieks nerungtyniavo, nesiekė būti geresni vienas už kitą. Galbūt dėl to nebuvo pykčių ir pavydo dėl geresnio pažymio. Ir galbūt dėl to mokytojai ir auklėtojai susirūpinę kraipė galvomis, nežinodami, kas iš mūs bus. Mokslo rykštės paragavom išėję studijuoti. Aukštieji mokslai, kaip mes sakom, inkrėtė biskį protelio.) Lenkų kalbos egzaminas buvo vienas iš sunkesnių, o sudėtingiausia jo dalis – teksto supratimas. Nelengva buvo rasti tinkamą atsakymą. Lyginant jį su lietuvių kalbos baigiamuoju egzaminu, tai buvo tarsi ugnis ir vanduo – du nepalyginami dalykai. Dėl to gimtosios kalbos testas po didelio streso valandų buvo malonus atsipalaidavimas.
Sekant minėtą vaizdo reportažą labai nustebino vieno mokinio spėliojimas, ar šiemet jiems neteks rašyti rašinėlio pagal Boleslovo Pruso kūrinį „Lėlė“ arba Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Tada prisiminiau, kad prieš beveik dešimtmetį mes galėjome pasirinkti šių rašytojų kūrinius. Mūsų atveju tai buvo „Lėlė“ ir „Odė jaunystei“. Koks sutapimas! – pagalvojau. Būtent šis sutapimas nukėlė mane į „matūrų laikus“ ir paskatino papildyti apleistą dienoraštį. O baigdama rašyti šį įrašą, nusprendžiau laikyti antrą mano gyvenime lenkų kalbos egzaminą.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl