Štai visai neseniai minėjome Baltijos kelio 25-metį. Kaip gražu, kai pasižiūri į senus vaizdo įrašus, kuriuose 1989 metais lietuvių tauta (su latviais ir estais) per visą Lietuvą nešė bundančios Baltijos dainą… Susivienijimas, meilė, laisvė, tikėjimas, tvirtumas, kova, noras – visa tai švietė visuomenės veiduose, jų susipynusiose rankose, keliančiose solidarumą ir pagarbą tiems, kurie nespėjo pamatyti laisvės augančio židinio.
Šiandien galima tik įsivaizduoti, kad tada tikrai buvo gražu ir gera, kad žmonijoje dega viltis. Šiandien – laisva Lietuva. Šiandien – lyg ir nėra jau dėl ko taip skanduoti. Šiandien – kovojama dėl kitų dalykų. Šiandien – paliekama Lietuva dėl svetimo krašto, o ta išsvajota brangi Lietuva lieka istorijos pasakojimuose, (tėvų, senelių) prisiminimuose. Kartais atrodo, kad tai, dėl ko buvo kuriama ir dirbama, šiandien yra tik graži pasaka. Tokia pasaka girdima užsienio lietuvių šeimose, mokyklose, bažnyčiose, kiemuose ar valtyse, plūduriuojančiose Lietuvos ir Lenkijos paribyje. Ši pasaka svetur turi neįkainojamą reikšmę ir jėgą auginti kitą lietuvių tautos kartą.
Namuose pakabinta tautinė juosta, lietuviškai kalbantys tėvai, vedantys vaiką į lietuvišką mokyklą. Ten – Donelaičio žodžiais išvedžiotos sienos, Maironio atvaizdas, Lietuvos žemėlapis, lietuvių kalba dėstomi dalykai, tautinis šokis, lietuviška daina, vaidinimas, nukeliantis į Mindaugo laikus, pokalbis su mokytojais apie ateities planus, susijusius su aukštaisiais mokslais Lietuvoje. Ten – stiprus lietuviškos dvasios ugdymas, kuris vienus paliečia stipriau, kitus silpniau. Ten – Lietuvos pasiekimų istorijos, kurias mokosi ir stengiasi suprasti jaunas žmogus. Ten – kiekvienas tautinės giesmės žodis perveria širdį, nes žinai, kad Lietuva yra tavo tėvynė. Ten su lietuviškos dvasios namais auginamas lietuvis. Tokioje aplinkoje augama ir mokomasi vertybių, tautiškumo, susikalbėjimo su savimi, savo tapatybe, savo noru būti.
Štai su tokiomis viltimis prasideda kelionė į Lietuvą. Tokią Lietuvą, kurią įsivaizdavai, gyvendamas svetur, tačiau vaikščiodamas etnine žeme. Nuvyksti į Lietuvą ir… atsipeikėji, kad ten nėra tokie žmonės, kuriuos įsivaizdavai, būdamas namie. Atsipeikėji, kad žmonės (žinoma, kad ne visi) juokiasi iš liaudiškos muzikos, šokių, iš to, kuo kažkada (?) gyveno lietuvių tauta, kuo alsuoja žmonės kitapus ribos. Atsipeikėji, kad neturi su kuo švęsti Lietuvos valstybinės šventės. Atsipeikėji, kad laisvės diena, kurią pagerbdavai himno žodžiais ar įaugusia širdyje lietuvių kultūra, įgauna kitokį pavidalą. Pamatai, kad šventė tampa tik raudona dėme kalendoriuje ir laisva, nedarbo diena. Pamatai, kad „šventė“ reiškia ne tautišką giesmę, o bokalą rankose (taip kas antrame delne apšlakstoma laisvė). Gaila, kad pasakiškas Lietuvos vaizdas tuo metu papilkėja. Bet. Atsiranda savo krašto žmogus, kuris palaiko tau kompaniją rankoje nešti vėliavą. Dar linksmiau pasidaro, kai išgirsti žodį „Lietuva“ jaunimo lūpose, o tada sustingsti, nes pamatai, kad tai užsieniečiai, atvykę susipažinti su maža lietuvių šalimi, nusilenkia tavo šaliai.
Ar ir toliau gyveni pasakoje?
Taip, nes taip mieliau. Taip, nes taip buvai augintas. Taip, nes reali pasaka (šiuo atveju neįmanoma tampa įmanoma) yra gyva ir vertinama kitapus Lietuvos. Taip, nes tautinė mažuma palaiko tautinę dvasią. Taip, nes Nemuno bangomis atkuri Lietuvos praeitį. Taip, nes Lietuvos medžiai ošia tokiu ritmu, kurį kartais lietuvis praranda. Taip, nes kiekvienais metais Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją gali pasakiškai pagerbti sugrįžęs iš Lietuvos į Lietuvos etninę žemę…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Juozai, puikūs pasiekimai!!!! Todėl ir ankščiau rašiau, kad svarbiausia teisingai įvertinti savo veiklos ir tautinės tapatybės būklę. Todėl jums ir taip puikiai sekasi, todėl tiek daug vertingų knygų išleidote, mokyklėlėje prigužėjo vaikų, ansambliai repetuoja, bendruomenė atsinaujina, verda gyvenimas, Suvalkuose tikrai girdėti lietuvių kalbą.
Derb. dzūkui. Apie lietuviškų organizacijų veiklą matyt nieko nežinote nes rašote, kad „.. beveik nieko nesimato ir nesigirdi..“ Suvalkų LLD skyrius nuo 1992 m. leidžia ketvirtinį laikraštį „Suvalkietis“ ir nuo tų metų kas antra savaitė yra atnašaujamos lietuviško mišios, beveik kas met statomi vaidinimai. 1985 – 2001 m. veikė ansamblis „Suvalkų vyrai“, o nuo 2001 m. „Ančia“. Nuo 1985 metų veikia lietuviška mokyklėlė. Iki šių metų keli Suvalkų lietuviai išleido 6 knygas. Pernai ansamblis įrašė ir išleido kompaktinę plokštelę. Šiemet išleistas albumėlis „Prie Ančios krantų“ , o rudeni bus pristatyta nauja knyga. Kitais metais bus išleista sekanti knyga. Suvalkuose kasmet yra organizuojama poezijos pavasario renginiai,16-to vasario minėjimai ir pan.. Mums kultūrinį darbą sunkina tai, kad 2012 m. išremontavę klubui naujas patalpas turėjome ten persikelti, šį mėnasį vėl turime remontuoti klubui kitas patalpas. Nuo 1986 m. tai septintas kartas kaip mes kraustomes. Apie tai galima paskaityti „Suvalkietyje“, internetinėje svetainėje, „Aušroje“, pamatyti Balstogės TV lietuviškose laidose. Manau, kad nepagrįstai kaltinate ir piktybiškai vertinate čiabūvių veiklą , o taipogi sąmoningai klaidinate tautiečius gyvenančius kituose kraštuose. Ar taip daro doras, sąžiningas žmogus? Parašykite ką Jūs visuomeniškai padarėte lietuvybės labui, patarkite, padėkite. Sakoma, kad skaudžiausiai įkanda savas šuo.
Nelabai supratau Jurgitos mintį. „O šiame portale gali visi rašyti ir įvairiomis temomis, taigi dalintis savo įspūdžiais niekas nedraudžia“. Jeigu taip yra, tai reikštų, kad portalas neturi savo misijos ir ateities. Rėmėjai gali supykti:). Kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savo misiją. Leidėjai turėtų žinoti ko siekia. Ar Lenkijos lietuviams nebus per didelė prabanga rašyti apie „daržovių auginimą“, net jeigu tai man ir būtų labai įdomu?
taip, Jūs teisus. Apie svetimžodžių vartojimą buvo rašyta Aušroje. Žinoma, galima apie tai rašyti ir daugiau. O šiame portale gali visi rašyti ir įvairiomis temomis, taigi dalintis savo įspūdžiais niekas nedraudžia 🙂 Beje, norisi parašyti ir apie tai, ko jaunas žmogus labai laukia ir net prašo rašyti dažniau 🙂 Štai, vieni nori skaityti apie daržą, kiti apie mokyklą, o treti klausyti kunigo pamokslų 🙂
gal Aušrai reikėtų daugiau užsiimti mūsų krašto reikalais, panagrinėti, kodėl taip greit nutautėjame, kodėl jaunimas prastai lietuviškai kalba , beveik kas antras žodis lenkiškai, kodėl lietuviškos organizacijų veiklos beveik nesimato ir nesigirdi,kodėl pav. žmonės mūsų krašte nesinaudoja teise atsilietuvinti pavardžių, kad Aušra rašytų apie tai, kas svarbu mūsų kraštui.
Tokios Aušros laukia skaitytojai Lietuvoje ir kitur gyvenantys lietuviai. Apie Lietuvą tai galime perskaityti Lietuvos spaudoje ir internete
Dzūkeliui 🙂 Oi, kiek Lietuvoj yra gerų ir gražių dalykų, kokių nesurastum niekur kitur… Bet apie tai bus kitame tekste 🙂 Viskam savas laikas 🙂
Gerb. kraštiečiui. Pirma pamislyk kų rašai, o paskui išreikie savo nuomonį. Gerau priekaištaukie Lietuvos žiniasklaidai už svecimžodzų vartojimų arba nuvažuokie in Vilnių ir pamacysi ar tai ty viskas an įstaigų visakiausių parašyta lietuviškai? Tai ko kimbi prie Punskiecų!
kaip liudna,kad Lietuvoje nesugebame pamatyti ir surasti nieko gero, net ir tie, kurie tik Lietuvos dėka baigė studijas. Perskaitykite Irmanto komentarą, kaip mus mato kiti, gal vistik tai ne vien Lietuvos problema, o visų pirma mūsų?
Kraštiečiui ir jo bendraminčiams. Aš kalbu panašiai, kaip Punskiečiai ir tuo didžiuojuosiu. Nesityčioju iš tautiečių gyvenančių Lietuvos etninėse žemėse, bet kiek galėdamas ir mokėdamas dirbu lietuvybės labui. Mano vardas ir vietovė tikra. Ko Jūs bijote parašyti savo vardą ir kaimą kuriame gyvenate?
nu jo, Lietuva mus tik ‘apgauna’ .nuvilia’ ‘neremia’ , ‘nesupranta’. Lietuvos lietuviai- tai ‘sovietai’. ‘komunistai’ ar kaip pas mus populiariai sakoma- ‘spaliai’
O mes, Punsko lietuviai, esame didžiausi patriotai.
…vakar Punske parduotuvėjje kjalbasi pardavėjos: “ žinai, šiandien nierozpoznalam to kierovco’
Labai įdomus ir prasmingas straipsnis. Žinoma , kad tai sukelia kai kurių tautiečių iš Lietuvos įtūžį (pav. Irmantas). Aš galiu tik patvirtinti autorės išvadas. Keli pavyzdžiai. Su Suvalkų lietuviais netoli Kauno viešėdamas Kultūros centre pastebėjau, kad ten tautiečiai balavodami šoko kitataučių šokius. Negirdėti buvo lietuviškos dainos. Direktorė paklausta kodėl taip yra, supykusi man atrėžė „pas mus tokia mada“. Kitame mieste, tos vietovės meras, lietuvis, susitikime su baltarusiais, latviais ir Suvalkų „lenkais“ atsiklausė mūsų kakia kalba jam kalbėti. Kaip jam atsakiau, kad valstybine, nabagas nesuprato.Man pareiškius, kad jeigu bus kalbama nelietuviškai tai turės būtį vertėjas, meras nusileido ir susitikimą tęsė gimtąją kalba. Vienas tautietis iš Lietuvos kokį laiką buvo Suvalkų lietuvių dainų ansamblio „Ančia“ vadovu. Kartą jis man pasūlė, kad nori mus mokyti lenkiškų dainų, nors pats lenkiškai tuomet nemokėjo. Ilgai jam aiškinau, kad mes dainuojame tik lietuviškai,bet jis to nesuprato. Visi lenkijos lietuviai, kurie susitikdavo su Lietuvos pasieniečiai ar muitininkais buvo jų verčiami kalbėti lenkiškai (sic). Dėja, ta nepagarba savo kalbai, kultūrai, tautai, tėvynei yra paplitusi. Aš manau , kad turi pasikeisti kelios kartos, kad lietuvaičiai taptų tokiais sąžiningais, garbingais, šalies patrijotais, kaip prieškarinėje Lietuvoje.
Perdaug apsimelavai,deja.Esi,manau,piktavalis žmogelis.Punsko-Seinų krašto absoliuti dauguma lietuvių yra kitokie,negu ,Irmantai, pristatei.Melas nėra vertybė.
Jurgita, kad būtų aišku – tu tikrai moki rašyti ir esi labai talentinga. Kodėl daug komentarų? Todėl, kad tavo pasirinkta tema yra svarbi ir rimta. Labai svarbi čia gyvenantiems lietuviams. Todėl, kad nuo to kaip jie supras savo dabartinį tautinės tapatybės stovį priklausys kaip ją saugos. Pvz. jeigu nematis pavojaus, tai gerėsis gyvenimu kaip eiliniai Augustavo gyventojai, o jeigu įžvelgs pavojų- stiprins Punsko licėjaus mokymo lygį, ieškos būdų sustabdyti jaunimo emigracijai, reikalaus naujų darbo vietų kūrimo… Kodėl į galvą daugumai ateina „Punskas“. Man atrodo todėl, kad „Punskas“ labai rimtai ir jau seniai pretenduoja būti Lenkijos lietuvių, jų kultūros, kalbos, lietuviškos minties, švietimo centru. Todėl iš mūsų ir daugiau reikalaujama.
Smagu, kad atsiranda tiek komentarų. Galima apie daug ką diskutuoti. Gražių ir blogų dalykų yra visur – Puncki ir Lietuvoj. Vieni pažįsta Antį, kiti Ciciną, vieni švenčia taip, o kiti kitaip. Ne visų skonis vienodas, kad ir labai gražūs žodžiai dainoje skambėtų. O kad gyvenime ištinka kažkoks vienas dalykas, kurį norėtum užrašyti, nereiškia, kad tai, kas yra žodyje, reikia suprasti tiesiogiai arba vienaprasmiškai 🙂 Beje, kodėl iš karto visi pagalvoja apie Punską? 🙂 Juk „ach, och ir ech“ vietą susikuriame patys savo pasirinktoje vietoje ir savaip 🙂 Ar tai Punskas, ar tai kaimas arba kiemas, kuriame augau, o gal mano dvasiai maloni vieta šiame krašte. Bet skaitykim ir interpretuokim, nes taip įjungiame vaizduote ir galime daugiau koduotų tekstų sukurti 🙂
nerašiau asmeniški JUms, Jurgita. Tik mano įsitikinimu, apibendrinimai: mes šaunūs, anie (Lietuvoje) ne tokie, yra neteisingi. Kiekvienas juk savaip supranta patriotizmą(individualizmas, ane?). Vienam- tai tautiniai šokiai, kitiems Roko maršo per Lietuvą -„Anties; dainos (beje,beje, kiek jaunimo iš Punsko išvis apie Antį girdėję?)
Vieni Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją dainuoja liaudies dainas, kiti lanko muziejus,keliauja po Lietuva, kad pažintų jos grožį ir istoriją. Tad jeigu vieni kitus kritikuosime, kad tik mes žinome, kaip atrodyti turi patriotizmas, nieko gero neišeis. Kiekvienas savaip mylėkime Lietuvą, net ir su alaus bokalu (gerai, jeigu perkame lietuvišką prekę).
Beje, Kaune o ir Vilniuje jau kelinti metai vyksta šaunios eitynės Kovo 11-ąją, ten daug puikaus jaunimo susirenka.
cikra Lietuva yra Punski !
Labai geras D. Vilimo straipsnis apie Lietuvą. Paskaitykite „Aušroje“. Dar yra tokia Lietuva, kokios norėjo kun. Svarinskas. Tik ji apie save taip nepasakoja, kaip mes apie save „mokame“ papasakoti (och ir ach:)
http://ausra.pl/index.php/numeriai/archyvas-2014/2014-16/monsinjor-alfons-svarinsk-prisimenant/
Tai tik mano patirtis 🙂 Nekalbu už visus ir to niekada nedarau. Iš kito žmogaus perspektyvos kiekvienas dalykas gali atrodyti visiškai kitaip. Kur man gražu, kitam gali būti tiesiog nepakenčiama 🙂 Todėl ir esame individualybės, marginančios pasaulį skirtingomis spalvomis 🙂
visa tai, ką parašėte, tinka ir iš dalies Punskui, kur daug lietuvybės imitacijos. Taip, giedame Kudirkos Tautišką giesmę, pakiliai giedame. Bet sugiedoję toliau perkame truskavkes ir lenkiškai rašome savo pavardes ir lenkiškai bendraujame feisbuke (facebook). Renkamės studijas Lietuvoje, bet dažnaiu dėl to, kad ten sudaromos palankesnės sąlygos įstoti į geidžiamą specialybę. Tenka girdėti, kai tėvai giriasi, kad geriau besimokantį vaiką siųs į Varšuvą studijuoti (esą, ten aukštesnis lygis), o prasčiau besimokantį į Vilnių (nes ten lengviau…) Vaizduojame didelius patriotus, bet vis daugiau šeimų, kur kalbama lenkiškai. Apie tai liudija ir faktai: netrukus Punsko mokyklos lenkiškose klasėse bus daugiau vaikų, nei lietuviškose. Tai ne atvykėlių iš Lenkijos gilumos vaikai, o mūsų pačių, išaugintų toje patriotin ėje aplinkoje. Mišrios vedybos mūsuose tapo jau mados ir gero tono reikalu.
O Lietuvoje aišku, yra visko, bet kas nori susiranda tokią aplinką, kokios ieško ir kokios yra vertas. Teigti, kad ten šventės tai tik alaus bokalas, yra neteisinga.
Sutemus atvažiuodavau prie Kreivėnų, užlipdavau į kalnelį ir žiūrėjau pro spygliuotą sieną į Punsko bažnyčios varpinę. Galvojau ten mūsų broliai laisvi, saugoja lietuvišką dvasią, kalbą, tarpukario laikais išugdytą lietuvišką charakterį. Laukiau ir svajojau kada galėsiu pamatyti laisvus etninių žemių lietuvius. Dabar nuvyksti į Punską, ir atsipeikėji. Pamatai, kad neturi su kalbėtis apie lietuvybės pamatus, supranti, kad tai tik imitacija, pajunti kaip suvulgarėjo tos jų šventės, kaip jos perkamos ir parduodamos vos už kelis zlotus. Tik alaus išgeriama tiek pat, kiek ir ankščiau.