Pastaruoju metu dažniau tenka kalbėti apie Rytus. Pati tuo stebiuosi, nes visada man jie kėlė nemalonius jausmus. Turbūt dėl to, kad primindavo nelaimingą tūkstančių žmonių praeitį, tremtį išgyvenusių lietuvių istoriją. Galiu savęs klausti – kodėl Rytai, o ne Vakarai? Ko gero, toks likimo žaidimas prieš didžiausias Lietuvos šventes mėtyti po kojomis tai, kas šiuo metu aktualiausia (užbėgdama Jūsų komentarams už akių patikslinu, kad aktualu visada, bet DABAR yra aktualiausia). (Prisipažįstu, ne taip norėjau pradėti šį straipsnį, bet nusprendžiau pabėgti nuo pirmosios minties.)
Galvoti apie Rytus nėra lengva. Jau ne viena žmonių karta gali apie juos pasakoti, kaip apie praeities tragediją, su kuria susidūrė dauguma lietuvių šeimų. Mes galime tik perpasakoti skaitytų knygų užrašus, per pamokas girdėtą įvykių santrumpą. Kas iš to? Atėjau, išgirdau, gavau penkis. Po kelių savaičių beveik nieko nežinau ir neatsimenu, o galiausiai nemoku pajausti, suprasti ir užjausti. Tautos istorija lieka tik knygose. Neįstengiame atskirti jos spalvų. Praeities pažinimas primena kalimą, bet ne suvokimą jos kelių ir klystkelių, kuriais žengdami galėtume padiskutuoti.
Atsimenate šiame portale paviešintą skelbimą „Misija Sibiras“? Galbūt. Gaila, kad šį projektą pristatant Punske dalyvavo pritrenkiančiai mažai žmonių. (Dešimt. Na gerai, gal vienuolika.) O gal priešingai – visai negaila? Atėjo tie, kuriems buvo įdomu, kurie norėjo padiskutuoti, kuriems įdomi jaunų žmonių misija nukeliauti į daugelį metų kentėjusių lietuvių vietoves, pagerbti jų skaudų likimą. Projekto pagrindiniai organizatoriai Ignas ir Karolis norėtų prie jo prijungti ir Lenkijos lietuvius. Nors projektas kuriamas su LLJS, bet jame gali dalyvauti visi. Vienas iš jų, Ignas, buvo Sibire. Jis visą valandą pasakojo, kaip atrodė kelionė į Rusiją, su kokiais sunkumais teko susidurti, ką pamatė, kokius laike sustojusius lietuvių kaimus išvydo, kaip grūmėsi su užsispyrimu ir senkančiomis jėgomis. Tai buvo be galo įdomi paskaita. Ir už tai Jiems ačiū. Ačiū ir už tai, kad pasakojimus papildė praėjusio projekto nuotraukos, trumpi vaizdo įrašai. Karolis ir Ignas išpažino, kodėl jie organizuoja, dalyvauja ir skatina kitus jungtis prie misijos. Buvo išsakyta labai svarbi mintis – Lietuvos jaunimas nejaučia istorijos taip, kaip norėtųsi. Praeitis lieka praeitimi. Nyksta tautiškumo svarbos suvokimas, jo puoselėjimas ir išlaikymas. Trinama pilietiškumo sąvoka. Ji paliekama Lietuvos gynėjams. Šiandien ji tarsi neturi reikšmės. Jaunimas tolsta nuo tradicinių Lietuvos Nepriklausomybės minėjimų. Jam reikia kažko labiau apčiuopiamo. Dėl to jis ryžtasi leistis į emocionaliai ir fiziškai sunkią kelionę, turinčią tikslą. Būtent. TIKSLĄ. Žinoma, jaunimas gerbia kiekvieną valstybės šventę, jos formą, tačiau daugumai jaunosios lietuvių kartos atstovų to nepakanka. Ir tai yra natūralu. Kiekvienas dalykas keičiasi, priima naują įvaizdį. Nes juk nemalonus yra nepasisotinimo jausmas. Jeigu mums ko trūksta, darome viską, kad numalšintume troškulį. „Misijos Sibiras“ organizatoriai ir dalyviai pasisotina keliolika dienų trunkančiu iššūkiu bei skatina jungtis visus norinčius pažinti Lietuvos praeitį. Amžius nėra svarbus. Svarbiausias užsispyrimas, kuris nugali sudėtingiausias gamtos sąlygas. Atranka į „Misiją Sibiras“ yra didžiulė, todėl šiemet galbūt šis projektas vyks dviem etapais. Tikriausiai daugiau informacijos bus pateikta projekto interneto svetainėje.
Nežinau, kaip tinkamai užbaigti straipsnį (jeigu jį galima taip pavadinti). Rytai yra misija, o misija, turinti tikslą, atneša žmogui vidinę laisvę.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
čia tie du paminėti jaunuoliai gal ir niekuo dėti, tačiau Misija Sibiras tapo įvairaus plauko televizijos ir pramogų verslo „žvaigždžių“ pasiblizginimo galimybė Tai pirma. Antra, Misiją siekiama politizuoti, nes kažkoks politikas sugalvojo, kad reikia įtraukti į ją ir lenkų jaunimą, matyt, ‘strateginės partnerystės’ vardan.(kažkodėl ne jaunus latvius, nors mūsų likimai labai panašūs).
Ir trečia- tai, kad jaunimui trūksta patriotizmo, atsakinga visa dabartinė ir ankstesnės politinės klasės. Juk per tuos 25 nepriklausomybės metus buvo brukamas visur ir vsiems „pilietiškumas’, vietoje patriotizmo. Prisimenate, kad ne vienus metus net buvo draudžiama Vilniuj organizuoti patriotinio jaunimo eitynes Vilniuje?