Ankstus spalio pabaigos tamsus ir ūkanotas rytas nežadėjo gražios dienos, bet į autobusą sugužėję gerai nusiteikę, besišypsantys užsienio lietuvių studentai vertė patikėti, kad bus puiki išvyka. Nuojautos pasitvirtino. Jau vos privažiavus Kauno „Megos“ prekybos centrą, horizonte pasirodė žydro dangaus juosta, kuri stūmė pilkus lietaus debesis tolyn nuo kelionės tikslo – Pakruojo dvaro. Mūsų gidė Nijolė kelionės metu autobuse pasakojo apie Lietuvos dvarų klestėjimą ir nykimą, jų kasdienybę ir šventes. Taip pat sužinojome apie žymiausių bajorų giminių dalyvavimą politiniame ir ekonominiame Lietuvos gyvenime.
Atvykus į Pakruojo dvarą, mus pasitiko nepaprasta aplinka: puikūs rūmai, auksiniais lapais pasipuošęs dvaro parkas, meilės sala, kurios krantus skalavo Kruonio upė, ir antys, kurių buvo nesuskaičiuojama daugybė. Ūkinėje dalyje gageno žąsys, pievoje ganėsi ožkos, buvo matyti įvairiausi rakandai ir kiti XIX a. žemės ūkio technikos stebuklai. Prasidėjus dvaro darbo dienai, susipažinome su dvaro tijūnu, kartu su juo visi atvykę prisiekė ir, tapę baudžiauninkais, turėjo per dieną nudirbti privalomus lauko darbus. Koks džiaugsmas, kad Užsienio lietuvių studentų klube tiek jaunų ir apsukrių vaikinų, kurie, negailėdami savo jėgų, atliko visus jiems paskirtus darbus. Pirmiausia jiems reikėjo kultuve velėti nosines, ištrintas šarminiu muilu, paskui jas ant rintės pavolioti. Žinoma, atlikę tokį neįprastą vyrams darbą, smagieji studentai sulaukė žavių dvaro skalbėjų dėmesio ir padėkų, kad jas išvadavo nuo sunkaus darbo. Bet linksmybės tuo nesibaigė, nes kitas šaunus jaunuolis buvo pristatytas varinėti žąsis žąsų lenktynėse.
Atvykus baronui, visi atsipalaidavo ir smagiai leido laiką, žiūrėdami žirgų pasirodymą. Žinoma, kaipgi XIX a. Lietuva galėtų apsieiti be Tado Blindos? Jis visiems iš po nosies nuvarė barono karietą. Apsvaigęs iš meilės baronaitei Ievutei, bandė pabėgti iš dvaro, dėl ko buvo viešai baudžiamas, bet geros širdies barono dėka Tadui Blindai ir Ievutei buvo leista susituokti. Kokia laimė atėjo į dvaro kiemą, kai visi svečiai, atvykę iš tolimų kraštų, suėjo į klojimą, kur buvo atšvęstos tikros lietuviškos vestuvės. O kiek amatininkų sugužėjo tą dieną į dvarą! Apsilankė bitininkė, siuvėja, audėja, kalvis, parfumerė, puodžius, velėja, duonos kepėjas. Gerai, kad studentai jauni, vikrūs ir smagūs, tai spėjo visus amatininkus aplankyti ir dar pasiklausyti pasakojimo apie dvaro istoriją ir jame įsikūrusių ponų gyvenimo vingrybes bei susipažinti su XIX a. dvaro parėdymais, kas mūsų dienomis vadintųsi gero elgesio taisyklėmis.
Šios nepakartojamos dienos įspūdžiais galima būtų dalintis dar labai ilgai, bet ir pačios nuostabiausios dienos turi savo vakarą. Užsienio lietuvių studentų klubo nariai pirmą kartą lankėsi tokiame interaktyviame muziejuje. Mes ten neradome jokio stendo, niekas „neapkrovė“, aišku, svarbia, bet sunkiai įsisavinama teorine medžiaga. Linksmai, paprastai buvo parodytas kasdienis dvaro gyvenimas, jo istorija pristatyta teatralizuotai. Kiekvienas šio muziejaus darbuotojas – ne tik puikus aktorius, bet ir amatininkas, kantriai aiškinęs ir rodęs, kaip pasigaminti žvakę, pirmą laimingąją vinį… O kaip smagu svečiams buvo pasikalbėti, padiskutuoti su dvaro savininku apie XIX a. Lietuvos padėtį.
Už galimybę keliauti ir geriau susipažinti su Lietuvos istorija esame dėkingi Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojoms Virginijai Ringevičienei ir Daivai Žemgulienei.
Irena Kowalewska, punskas.pl
Užsienio lietuvių studentų klubas