Apie lietuvių kalbą, patriotiškumą, kiną ir poeziją kalbamės su rašytoju, teatro ir kino režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu.
Kiekvienų metų pradžia Lietuvoje – svarbių valstybinių švenčių, minėjimų laikotarpis – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Tai tos dienos, kai kiekvienas turime pakelti valstybinę vėliavą, o nepakėlęs, kaip žinia, gali susilaukti baudos. Tik manęs neapleidžia jausmas, kad ne vėliavos pakėlimas esmė ir kad į gera neveda piniginių bausmių to nepadariusiems didinimas… Kas iš tiesų šiandien skatina patriotiškumą, pilietiškumą? Ar šios sąvokos globaliame, mišriame pasaulyje tebėra visavertės?
Vėliavos pakėlimas arba nepakėlimas – tik ledkalnio viršūnėlė. Galima priversti iškišti ledkalnio viršūnės muliažą, idant negautum pabaudos, bet žymiai blogiau, jeigu po ta regimybe nieko daugiau ir nebus. Gal svarbiau formuoti povandeninės, amžinosios LIETUVOS esamybę bei pojūtį?
Yra toks nelietuviškas terminas – egregoras, apibūdinantis masinės sąmonės susitelkimą ties viena ar kita mintim; šiuo metu masiškai tiražuojama nevykėlių, savanaudžių, bambeklių Lietuva – šis egregoras pučiasi, lipa per kraštus. O pozityvios Lietuvos egregoras sparčiai tirpsta. O tai ir yra Lietuvos dvasia, iš kurios stiprybės semiamasi arba ne.
Daug kas galėtų skatinti patriotizmą. Liaudies dainos, filmai, spektakliai, valstybinės šventės, kurias organizuoja jaunimas ir švenčia taip, kaip jiems atrodo geriausia… Nesusiaurėjusios TV laidos… Kartais šauna ir juodesnio humoro mintis: bene geriausiai padėtų dar viena okupacija: juk visada graudžiai raudame prie numirėlių ir pasakojame, kokie jie buvo puikūs. Tai labai lietuviška, blogąja prasme.
Baisiausia, kad ta naujoji okupacija jau senokai sklandžiai vyksta, tik šįsyk ji tyli, maloni, lydima rusiškos muzikos pakelės kavinėse, nupirktų žinių per „RELAX FM“ ar kovinių serialų per BTV. Manytina, kad Lietuva puikiausiai gali būt sunaikinta be jokio karo, tiesiog atbukinant, nugirdant. O kitąsyk, kai Kauno elitas sausio 13-ąją pakniopstom bėga į Žalgirio areną pasiklausyt Rusijos smogikų ruporo koncerto, tampa aišku, kad okupacija jau įvyko. Mūsų jau nebėra.
Šiame pokalbyje, žinoma, neketinu aptarti visų Jūsų filmų. Tačiau klausimai, kuriuos jie kelia, galėtų virsti netgi pokalbių ciklu. Galime jį pradėti: 1) Ne kartą minėjote, kad jūsų režisuotas filmas „Kai aš buvau partizanas“ kurtas daugiausia iš entuziazmo, draugų pagalbos ir žinojimo, kad turite tai sukurti. Filmo atsiradimą įkvėpė eilėraštis „Pokaris“ – mano (kaip skaitytojo) nuomone – vienas geriausių Jūsų poetinių kūrinių. Jame, kaip ir filme, svarbu rasti kaltės, o ir kitų mus nuolat persekiojančių jausmų priežastis. Ar kilusią idėją realizavęs, ką nors sau atsakėte? 2) Aktualumo nepraranda Jūsų dokumentinis filmas apie Stasį Lozoraitį, kuriame išryškinamas jo gebėjimas telkti, vienyti žmones. Ar tokių telkiančių žmonių šiandien esama Lietuvos politikoj, kultūroj? Ar, jūsų nuomone, tarp jaunesniųjų gali tokių atsirasti? Ar nemanote, kad jaunuomenė tartum prislopinta, žiniasklaidos, tėvų nuomonės ir panašių veiksnių nuteikta taip, kad politika, o ir apskritai veikimas viešumoje, yra tarsi neigiamas, gėdingas ar bent menkavertis savo laisvės laiko leidimo būdas.
Kuomet kūriau filmą „Kai aš buvau partizanas“, ne meninės užduotys buvo svarbiausios. Rūpėjo pasikalbėti apie kolektyvinę traumą, kuri užsiliko mūsų pasąmonėje, mūsų genetinėj atminty dar nuo pokario. Liko bemaž visų to meto žmonių jausmuose – tiek vienoj, tiek kitoj barikadų pusėj kovojusių. Net ir nekovojusių, o stebėjusių… Jų palikuonys taip pat liko traumuoti, nes tai paveldima. (Juk ir jaunojo A. Paleckiuko aktyvus veikimas prieš savo valstybę yra akivaizdus tokios traumos pavyzdys.)
Kurdamas šį filmą-pasaką, visų pirma ieškojau atsakymų sau – kas slegia mane, kokios šmėklos persekioja, kai nuvažiuoju į buvusį Merkinės sporto stadioną, kuriame sulaidota virš tūkstančio miško brolių. Jaučiu, tarsi ir mano kaulai ten būtų. Nesinori to skaudėjimo palikti savo vaikams. Suvokimą – taip, skaudėjimo – ne.
Tad filmo idėja ir nebuvo teisti, ieškoti kaltų ar teisių, o rasti save – kaip tos istorijos tęsinį ir suvokti, kad niekas nepasibaigė, kad apie tai mes dar neišsišnekėjom, neišsiverkėm, neatleidome sau.
Ar esama lozoraitiškos mąstysenos jaunų žmonių nūdienėj Lietuvoj? Manau, kad daug. Jų matau ir moksleivių parlamente, ir susitikimuose su jaunais literatais ar būsimais politikais, tarptautinių studijų studentais. Mažiau jų regisi esančių politinių darinių gretose, gal tai ir yra pagrindinė postsovietinės valstybės bėda – politikų trumparegystė, baimė įsileisti šviežio kraujo. Seniems nomenklatūrininkams (tiek kairės, tiek dešinės) prie užpakalių priaugusios kėdės „atmuša norą“ jaunimui brautis politikon. Net konservatorių gretose žinau daug perspektyvių pojaunių politikų, kurie jau dešimtmetį sėdi ant atsarginių suolelių, laukdami, kada koks visagalis Razma ar Kubilius leis pažaisti. Bet tie dar, regis, ir patys labai žaisti nori. „Nepasuoja“ kamuolio, nors tu ką.
Šiuo metu bendraujate, dirbate su jaunų aktorių komanda (aktorių trupe „Degam“). Kaip vyksta bendravimas? Ar yra tarp jūsų ryškių skirtumų, bendrybių? Gal pastebėjote, kuo šie jauni, kūrybingi žmonės kitokie nei, pavyzdžiui, Jūsų karta (V. Papievis, L. Jakimavičius, D. Kuolys ir kt.)? Koks jų santykis su kultūra, tauta, istorija?
Mūsų karta buvo vienokia, ši kitokia. Net nesinorėtų, kad jie būtų tokie patys kaip mes. Nauji vynmaišiai ir naujas vynas. Jie greiti ir uolūs, mes buvom ramūs ir lėti. Daug sėdėdavom, šnekėdavom, rasdavom laiko pabūti. Dabar to laiko nebėra. Visi susigrūdę siauram karjeros takelyje, nors nelabai kas žino nei kur, nei kodėl bėgama. Svarbu lėkti. Kartais tai uždega ir tingesnius vyresniuosius.
DEGAM grupė (kaip ir daugelis naujųjų meninių darinių) ateina sunkiu laiku, kai menininkas žūtbūt turi tapti įvaizdžiu, preke. Tai nėra smagi perspektyva, ypač matant, kiek daug gerų aktorių, pasukę TV link, tapo kitokie, nei buvo. Tik R. Kazlas laiku apsisuko ir išmovė lauk. Vis laukiu, kada ir gabusis Mariukas Jampolskis pasakys „ate“ televizijai. Jo aktorinės ir žmogiškosios galimybės daug didesnės nei neblėstantis berniuko-seksiuko žavesys vis labiau žydrėjančiuose ekranuose.
O kalbant apie jaunuosius – apie „Degam“ grupę ar apie Ainį Storpirštį, su kuriuo teko dirbti statant Rudnosiuką – galiu tik pasidžiaugti, kad vėl ateina pozityvistų, neoromantikų karta. Man jie artimesni už provokatorius bei cinikus, kurių ir taip apstu prie kiekvieno kultūrinio alubario.
Samprotaujant apie istoriją ir meną, svarbus ir aktualus klausimas: ar reikia atleisti už praeities klaidas? Koks autoriaus veiklos ir jo kūrybos santykis turėtų būti kuriamas žiniasklaidoje, švietime, leidyboje? Na, pvz., Kosto Kubilinsko atvejis, apie kurį rašėte. Straipsnio pabaigoje, nors neteisinate išdavikiško žmogaus poelgio, siūlote jo kūrybą palikti mokymo programose. Ką šiame kontekste reiškia atleidimas? Ar jis įmanomas, ar daugiau fiktyvus? Ar jo reikia?
Šventam Rašte sakoma labai paprastai – neteiskite, ir nebūsite teisiami… Bet K. Kubilinsko atvejis išties išskirtinis – tai samplaika nuostabaus vaikų rašytojo ir gudraus savanaudiško niekšo, žmogžudžio, išdaviko. Jis atspindi mūsų žmoniškąją prigimtį – visi turim dvi puses – juodą ir baltą. Tik vieniems pavyksta su savo juoduoju angelu susitart ir netarnauti jam, kitiems ne.
Visad norisi, kad kūrėjai būtų dvasios didvyriai. Tačiau dažnai esti atvirkščiai – nusidėjėlio atgailos kūryba kitąsyk skvarbesnė, gilesnė už teisuolio patarimus. Vis dėlto aukščiausia kūryba kuriama nuskaidrėjusių žmonių, gyvenančių dvasioje ir tarnaujančių jai. Lietuvos literatūros istorijoje tokias savybes puoselėjo K. Donelaitis, A. Baranauskas, Strazdelis, Maironis…
Atleisdamas kitam, atleidi ir sau, nes tokias pat atleistinas savybes turi ir savyje, tik jomis gal dar nepasinaudojai. Nežinau, kaip daugelis iš mūsų pasielgtų karo ar pokario sąlygose, turbūt nemažai rastųsi tokių, kurie gerokai nustebintų.
Neseniai teko kabėtis su gruzinų režisierium Gela Kandelaki, jis pasakojo, kokias niekšybes XX amžiaus vidury krėtė garbingiausi Gruzijos kūrėjai, kad tik gautų Lenino ar Stalino premiją. Manau, kad tai bendražmogiška – ne visi gali būti nijolėmis sadūnaitėmis ar juliais sasnauskais…
Rašydamas scenarijų, kurdamas poeziją, muziką, vaikams skirtas knygeles – visur vartojate gimtąją lietuvių kalbą. Kaip yra iš tiesų: ar ji Jus veda, nelyginant mama už rankos, ar Jūs, sustiprėjęs ir pasitikintis savimi sūnus, bandote jai rodyti kelią. Paprasčiau tariant, ar kalba, Jūsų nuomone, lemia mūsų mąstymą, pasaulėžiūrą, elgesį, ar labiau kuriantis žmogus formuoja ją pagal savo poreikius. O gal čia tiktų žodžiai „darna“, „sintezė“?
Kai rašai, ne visada nuožmiai galvoji, kaip ir ką rašai. Tai atsiranda taisymo metu. O su kalba, kaip ir su tėvais, stengiuosi draugauti, būti partneriu. Tiek ji (jie) duoda man, tiek aš jai (jiems).
Kalba, be abejo, mus veikia – ir kuriančius, ir tiesiog kalbančius. Reikia labai atsargiai kalbėti, labai tiksliai įvardinti tai, apie ką norima šnekėti. Jei, tarkim, kalbama, apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tai bet koks pirmakursis psichologijos studentas pasakys, jog tokiu būdu kalbama apie priklausomybę, nes pasąmonė nefiksuoja priešdėlio „ne“. Tad derėtų kalbėti apie energetinę laisvę, savarankystę…
Kalba yra burtų erdvė. Pvz., kai keikiesi (ypač svetima kalba) netyčia remiesi į (svetimos) subkultūros egregorą, semiesi iš jo jėgos, imi tarnauti jam. Teko pastebėti keistą dalyką vasaros stovyklose, kur su vaikais mokomės liaudies dainų – čia paaugliams dingsta poreikis keiktis rusiškai. Liaudies dainų egregoras žymiai stipresnis, jis užgožia, nuslopina svetimų keiksmažodžių dažnį.
Viena kolegė, lietuvių kalbos mokytoja, pastebėjo, kad mokinių rašiniuose atsiranda trumpų, nebaigtų sakinių (ne tik trumpinių!) – mintys pradedamos, bet nė viena jų nebaigiama. Nekelsiu daug kartų svarstyto klausimo apie informacinių technologijų, socialinių tinklalapių įtaką, tačiau paklausiu dėl rašytojo vaidmens taip rašančių, o ir apskritai moksleivių gyvenime. Koks jis galėtų būti? Ar rašytojas XXI a. gali atlikti kokią nors švietėjišką, šviečiamąją ugdomąją misiją (šiuo atveju, mokyklai, ateinančioms kartoms); ar jo gyvas dalyvavimas, pokalbiai, naujai užmegzti santykiai su mokiniais gali turėti įtakos jų rašymui, skaitymui, o gal tai tik naivus, nykstantis mitas?
Manau, kad rašymas visų pirma svarbus pačiam rašančiajam, taip jis suvokia save, susišneka su savo siela (ne tik poezijoje, bet ir apsakyme, dienoraštyje). O ar gali tai ką nors pakeisti ir ar reikia ką nors keisti, aš nežinau. Kam? Nežadink miegančio – pasakyta…
Tačiau švietėjiška kūrybos funkcija turėtų būti svarbi net ir postmodernioje kultūroje. Tai iliustruoja daug sykių girdėtos A. Šveicerio mintys, išsakytos knygoje „Kultūra ir etika:
„Mūsų kultūros nuopuolio istorija nenumaldomai skelbia, jog lemiamoji instancija yra dvasia. Tegu ši tiesa ateityje atlieka savo pažangią misiją mūsų atžvilgiu.(…) Tegu kelius, kuriais mums teks eiti į tikslą, dar tebegaubia tamsa, bet judėjimo kryptis yra aiški. Visi mes turime susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir drauge kovoti, kad būtų sukurta pasaulį ir gyvenimą teigianti pasaulėžiūra.“
Dažnai tenka su mažesniaisiais moksleiviais balsu sekti pasakas – jie susigalvoja temą, veikėjus, siužetą, aš tik truputį padiriguoju. Smagus užsiėmimas, kai pasislėpęs po kiškio ar meškos kauke, vaikas gali išsakyt viską, ką galvoja, ką myli ir ko nekenčia. Panašiai gydo ir dramos būreliai, kitos persikūnijimo praktikos. Būdų daug, svarbiausia nors trumpam juos atjungti nuo kompiuterinio alkoholizmo.
Kaip manote, ar rašytojas dar gali papildyti lietuvių kalbos žodyną naujadarais? Ar nauji žodžiai Jums atsiranda natūraliai, tarsi staiga, ar tenka ilgėliau ieškoti tikslesnės formos minčiai? Ir vis dėlto, ar rašytojo sukurti žodžiai gali prigyti viešojoje vartosenoje? O gal natūralu – menki knygų tiražai, menka ir skaitytojų statistika – nieko jau nepakeisime, kalba anksčiau ar vėliau bus priversta sustabarėti ir galiausiai, didžiųjų pasaulio kalbų užgožta, išnykti.
Naujadarai – mėgstamas užsiėmimas. Jie atsiranda savaime, kai esi neskubrus, turi laiko žaisti žodžiais, dėlioti juos it kokį pasjansą. Daugybė Jono Jablonskio sukurtų žodžių prigijo, kodėl negalėtų atsirasti ir naujas kalbos autoritetas bei pasiūlyti savo sukurtų naujadarų. (Manau, pasistengęs net ir Algis Ramanauskas Greitai galėtų šia kryptim ką nors kilnesnio, prašmatnesnio driokstelėt…) Beje, naujadarų kūrimas jau vyksta veidaknygėje –„GYVUOKALBĖ“.
Turiu vieną itin lietuviškai šnekantį draugą, kuris visada pasiūlo „karštės“, kai užsuku į jo namus su savo „lengve“… Norom nenorom ten ir aš imu bandyt šnekėt vien lietuviškai! Nėra lengva, kai suvoki, kad visos arbatos, mašinos bei daugybė kitų šio pasaulio dalykėlių neturi lietuviškų atitikmenų.
Klausiate apie lietuvių kalbos nykimą… Jei lemta išnykti, išnyksime. Dirbtinai nieko nesustabdysi. Jei būtume labiau susitelkę savęs puoselėjimui, ugdymui, tai ir kalba būtų vienas kertinių šio statinio akmenų.
Esate iš tų žmonių, kurie save išbando toli gražu ne vienoje srityje. Mane visada traukia tokie žmonės, tačiau kartais atrodo, kad dalindami save įvairiomis kryptimis, jie tarsi šį tą praranda, iššvaisto, arba jų svarbaus indėlio kiti tiesiog nepastebi, neįvertina, nepajėgia aprėpti. Štai pavyzdžiui, skaitant knygas „Lunatikų dainos“ ir „Debesys panašūs į žmones“, man pasirodė, kad Jūsų poezija yra be reikalo kiek primiršta, ar bent jau aš, bandydamas sekti svarbesnius lietuvių literatūros įvykius, neradau akivaizdžių rodyklių į jos duris – rodyklės dažniau krypsta į tuos poetus, kurie daugiau ar mažiau ir užsiima poezija kaip amatu, kaip meistryste, o štai žmogus, savo kūrybinę veiklą skirstantis į kelias dalis, žanrus, tarsi negali vadintis tikrų tikriausiu poetu. Ar niekada nekėlėte tokio klausimo, kuris neišvengiamai susiduria su tam tikrais nusistovėjusiais požiūriais? Galbūt pats plačia savo veiklų amplitude jaučiatės juos keičiantis?
Tokio klausimo sau niekad nekėliau. Turbūt todėl, kad viskas persipynę – dainos, eiliavimai, pasakos, teatras ir kinas… Visa tai veda link tylos, kuri yra ir bus gražiausias kūrinys. Jaučiuosi esąs kažkur šalia kinematografininkų sąjungos, teatro sąjungos, rašytojų sąjungos… Man artimiausia būtų vaikų sąjunga. Taip pat artimos ir Viliaus Orvido minčių dėlionės:
„Čia ne aš tedarau – čia Aukščiausiasis per mane daro. Aš tik bandau Jam netrukdyt. Svarbiausias momentas – netrukdyti ir daryti tai, ko Anas iš manęs nori. Bet tai yra labai sudėtinga. Sudėtinga numarinti tą senąjį „aš“, kad nebebūtų savimeilės, nebūtų egoizmo. Būtina atsiduoti Aukščiausiojo veiklai – kad būtum švarus instrumentas.“
Pabaigai linksmas klausimėlis, kurio ir formuluotė ir, suprantama, atsakymas galėtų pradžiuginti (arba, nors, tikėkimės, to nebus, nuliūdinti) skaitytojus ir apibendrinti mūsų pasikalbėjimą. Ar gyvensime geriau, negu gyvename? O gal to reikia „išmokti“?
Kaip kalbėsime bei mąstysime, taip ir gyvensime. Kai Jo Šventenybės Dalai Lamos vokiečių žurnalistas paklausė apie laimę, budistų dvasinis vadovas atsakė su šypsena: „Laimė yra tada, kai nori to, ką ir turi“.
Taigi, ir aš labai norėjau atsakyti į šiuos jūsų klausimus.
Kalbėjosi Saulius Vasiliauskas,
Lietuvių kalbos institutas
Šaltinis: bernardinai.lt