Pasaulietiškai tariant, Katalikų Bažnyčia yra konservatyvi, nemėgsta staigių vingių ir pokyčių. Galbūt todėl Joje glūdi ilgaamžė pranašų, apaštalų ir išpažinėjų išmintis bei stiprybė.
Bažnyčios stabilumas ir pastovumas akivaizdus ne tik Katalikų Bažnyčios hierarchijos (Vatikano) veiksmuose, jis yra jaučiamas kiekvienos parapijos lygmeniu.
Daug kas Lietuvos Bažnyčioje pasikeitė po 1863 metų sukilimo, kai pradėta reikalauti pridėtinių pamaldų bei pamokų lietuvių kalba. Reikėjo laužyti seniai nusistovėjusias tradicijas, nes bažnyčiose vartota lenkų kalba. Tai privesdavo prie kruvinų konfliktų, apie kuriuos rašysiu kituose straipsniuose.
Didžiausi pokyčiai mus pasiekė po Antrojo Vatikano susirinkimo, kai leista atnašauti šv. Mišias tautinėmis kalbomis. Natūralu, kad nemažai pasikeitė ir Punsko parapijoje.
Įdomu būtų surasti laiko ratus ir, įsėdus į juos, pasižiūrėti, kaip mūsų protėviai meldėsi, kokios būdavusios pamaldos sekmadieniais, šventadieniais, šiokiadieniais, advento ar gavėnios metu.
Kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, kartais pasirodo lengva ir paprasta. Pasinaudodamas žymaus Punsko klebono Simono Norkaus 1898 m. parengta, vysk. Antanui Baranauskui prašant, anketa, pabandysiu papasakoti, kaip ir kokios pamaldos vykdavusios Punsko bažnyčioje prieš 115 metų.
***
Paprastais metų sekmadieniais pamaldos prasidėdavo ankstų rytą. 6.00 val. vargonininkas, akompanuodamas vargonais, lenkiškai giedojo Marijos valandas apie Nekaltąjį Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimą. 7.00 val. buvo laikoma primarija. 7.30 val. choristai giedodavo rožinį lietuviškai. 9.30 val. prie didžiojo altoriaus buvo celebruojama votyva. Jai pasibaigus, kunigas atverdavo tabernakulį, išimdavo komuni¬nę su Švenčiausiuoju ir statydavo ją ant altoriaus, triskart apsmilkydavo ir lietuviškai pa-kaitomis su žmonėmis giedodavo suplikacijas. Pasibaigus suplikacijoms, celebrantas giedodavo „Tegul bus pagarbintas etc.“. Po to imdavo į rankas komuninę ir teikdavo palaiminimą kryžiaus ženklu.
10.30 val. iš sakyklos buvo mokomi žmonės: vieną sekmadienį len¬kiškai, kitą – lietuviškai. 11.00 val. kunigas skaitydavo rytines maldas ir poterius. Po jų vykdavo procesija, per kurią žmonės lenkiškai giedodavo „Boże w dobroci nigdy nie przebrany etc.“. Procesijai pasibaigus, buvo laikoma suma. Ji prasidėdavo lenkiška giesme „Padnijmy na twarz etc.“, o per „Sanctus“ buvo giedama – taip pat lenkiškai – „Święty Boże“. Po sumos būdavo pamokslas. Vieną sekmadienį jis buvo sakomas lenkiškai, kitą – lietuviškai.
Po pamokslo giesmininkai lietuviškai giedodavo rožinį Viešpačiui Jėzui. Po vidudienio, 15.00 val., kunigas, apsirengęs pagal dienos spalvą, giedodavo mišparus. Po jų, sugiedojęs „Aniuolas Dievo etc.“, lietuviškai skaitydavo vakaro mal¬das. Joms pasibaigus, žmonės prieš Dievo Motinos altorių kalbėdavo trečiąją rožinio dalį, iš maldaknygių giedodavo šventas giesmes Viešpačiui Jėzui, Švč. Mergelei Marijai ir šventiesiems globėjams.
***
Advento sekmadieniais pamaldos vykdavusios kaip ir kitais metų sekmadieniais, tik 7.00 val. ryto prie Dievo Motinos altoriaus buvo giedama „Rorate“, o per procesiją vietoj himno „Boże w dobroci“ giedota „Boże wieczny, Boże żywy etc.“.
Gavėnios sekmadieniais procesijoje buvo giedama „Jezu Chryste Panie miły“. Žmonės po mišparų patys eidavo stotis (Kryžiaus kelią), lietuviškai giedodavo Graudžius verksmus.
Išimtis buvo Verbų sekmadienis, bet apie tai kitame straipsnyje.
Sigitas Birgelis, punskas.pl