Apie Punsko evangelikų kapines žinome nedaug. Jos nedidelės, įsteigtos Punsko miestelio vakarinėje dalyje. Šiuo metu labai apleistos. Yra išlikęs vienas kitas antkapis. Nuo šių kapinių atsiveria graži Punsko panorama – miestelis matosi kaip ant delno. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Punske gyveno gal keliolika, gal keliasdešimt vokiečių tautybės žmonių. Kai atėjo hitlerininkai, dauguma jų sveikino juos „Heil Hitler!“, užsirašė „folksdoičiais“. Vokiečių okupacijos metu dauguma vokiečių jaunimo tapo Hitlerjugendo nariais, negerbė lietuvių, persekiojo juos, naikino pakelių kryžius.
Pusė kilometro į vakarus nuo evangelikų kapinių buvo žydų kapinės. Jos palyginti didelės. Šiuo metu visiškai apleistos.
Sunku pasakyti, kada ir kaip Punske apsigyveno žydai. Alicija Sitarskienė „Prieškariniame Punske“ rašo, kad Petro Venslausko iš Kreivėnų tvirtinimu, 1929 metais Punsko žydai šventė 300-ąsias įsikūrimo čia metines. Užuominų apie Punsko žydus galime rasti Jono Totoraičio knygoje „Sūduvos Suvalkijos istorija“. Po 100 metų kitame leidinyje („Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne“) yra pateikta informacija, kad Punske gyvena 312 žydų ir 407 krikščionys. Garbingo amžiaus sulaukę žmonės prisimena, kad tarpukariu Punske žydų galėję būti 60–70 proc.
Šiuo metu nedaug Punske yra išlikusių žydų namų. Juos galima atpažinti iš durų staktos, prie kurios buvo pritvirtinta mezuza. Miestelio centre dar stovi rabino namas bei pusiau apdegusi sinagoga.
Žydai kaimuose turėjo žemės, bet ją dirbdavo samdyti vietiniai lietuviai. Visa prekyba buvo žydų rankose. Jiems priklausė parduotuvės, kepyklos, smuklės ir kt. Ūkininkai žydams pardavinėjo žemės ūkio produktus, o pinigus išleisdavo jų parduotuvėse ir smuklėse. Kaimiečiams mielai skolindavo pinigų, duodavo prekių ir degtinės „bargan“. Jei šie nesugebėdavo grąžinti skolų, į namus neretai ateidavo antstolis. Didžiausia to laiko lietuvių problema buvo girtuoklystė. Kovojant su ja, reikėjo kovoti ir su žydais bei jų praktikomis.
Leidinyje „Prieškarinis Punskas“ apie žydų kapines ir laidojimo apeigas rašoma: „Kartą atėjusi pas mus kaimynė pasakė, kad numirė žydas. (…) Ant grindų paklota sauja ruginių šiaudų, ant jų paguldytas lavonas, apvyniotas tokiom skarom, tokia senoviška viršine. Aplink apstatytas dėžėmis su smėliu. Jose įstatyta žvakučių, visos sužiebtos. Jeigu ateidavo kas nors iš lietuvių, tai jam tuoj paduodavo žvakutę, kad uždegtų.“
Žydus laidodavo dažnai dar tą pačią dieną. Nebūdavo giedojimų. Toje vietoje, kur dabar yra šarvojimo namai, buvusi žydų prausykla, kurioje lavonai buvo prausiami, įvyniojami į drobę ir dedami į dėžę.
„Prieškariniame Punske“ rašoma: „Dėžė buvo labai graži, tokių geltonų obliuotų lentų, iš lauko nudažyta juodai, tokio ilgio kaip žmogus. Dėžę su mirusiuoju dėdavo ant vežimo, į kurį buvo pakinkytas vienas arkliukas, ir veždavo į kapines. (…) lydėjo visi miestelio žydai … Uždarinėdavo duris, langus ir išeidavo į gatvę palydėti. Jei ateini, o miestelis lyg išmiręs, parduotuvės uždarinėtos, žinok: jau žydą laidoja. Šeima paskui vežimą neidavo. Ji eidavo į kapines takeliu už balos, kur dabar gyvena Vainai. Kapinėse iškasdavo duobę. Dėdavo vieną lentą apačioj, kitas – iš šonų, už galvos – aukštesnę, prie kojų – žemesnę. Mirusiojo neguldydavo, bet tarytum truputį sėdintį uždengdavo lentom iš viršaus, pridengdavo jas lininiu audeklu ir užversdavo žemėm. Prie kojų žemėje padarydavo duobutę ir į ją įpildavo kibirą vandens, kad mirusysis turėtų ko atsigerti.“
Žydų Punske nebeliko. Jų kapinėse iki šių dienų išlikę tik keletas antkapių. Užrašai ant jų hebrajų kalba. Seniausias tekstas: „Čia ilsisi jis, mano mokytojas, Toros žinovas, Rabi Jisrael, s. mano mokytojo R`Azrieliaus. Tegul atminimas šio išminčiaus būna palaimintas, mirė 1828 metų dieną 28 mėnesio Ijar“. Kitame antkapyje skaitome: „Veržiasi kartėlio balsas dėl mirties mūsų motinos, kuklios moters Raškos, dukters Rabi Jehudos, paliko nuliūdusius savo sūnus dieną 20 mėnesio Tamuz 1878 metų. Tegul jos siela būna amžinai gyva“. Dar kitame: „Čia ilsisi Moteris kukli ir dievobaiminga, ponia Jita, dukra mūsų mokytojo Rabi Jakovo, tegul atminimas šio išminčiaus būna palaimintas, kuri mirė netekėjusi mėnesį Ijar 1866 metų“.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Literatūra:
Sitarskienė Alicija, Prieškarinis Punskas, Punsko „Aušros“ leidykla, 1994