Kartą šeštadienį Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“.
Evangelija Lk 14, 1. 7–14
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Jėzus įžengia į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti. Žmonės Jį stebi. Taip pat Jėzus, mąstydamas apie gyvenimą, juos stebi. Iš Jo žvilgsnio gimsta palyginimas apie paskutinę vietą.
Atrodo, kad Jėzus palyginime kalba apie pokylį, kur vietos nėra aiškios; negalima iš anksto nuspėti, kam priklauso pirma arba antra vieta. Maža to, neaiškumas yra toks didelis, kad norėdamas būti tikras, jog užimu ne man priklausančią vietą, aš turėčiau iš karto sėstis į paskutinę vietą.
Kodėl pasirinktas toks mąstymo būdas? Todėl, kad čia yra simbolis, kuriame kalbama ne apie iškeltas žmonių vaišes žmonėms, bet – apie Dievo puotą. O Dievo puotoje negalima turėti jokių pretenzijų, maža to, negalima turėti net teisių.
Visa tai, kas man yra duota, tai tik kvietimas į vestuvių pokylį. Žinoma, kvietimą galiu priimti arba išmesti. Jeigu priimu, tai turiu tada neužmiršti, kad tame kvietime nėra nurodyta vieta. Vieta, kurioje būsiu pasodintas, ir vaišės, kurios man bus atneštos, yra absoliutus Dievo dosnumas. Šią vietą turiu priimti kaip dovaną – dėkingai, su nuostaba ir džiugiai. Tai reiškia, kad mes turėtume eiti nuolankiai Viešpaties link, kaip elgeta, kuris buvo pakviestas ir kuris dėkingai ir laisvai priima iš Viešpaties garbės vietą.
Pakviestasis, kuris atsisėda paskutinėje vietoje, neieško nieko kito, tik puotos džiaugsmo; paprasčiausiai mėgaujasi, kad yra pakviestas, ir laiko šį pakvietimą labiau dovana negu užsitarnautu nuopelnu. Nuolankusis, kuris kiekvieną gerumą priskiria Dievo malonei, skelbia tokiu būdu begalinį Dievo didumą ir dosnumą; o išpuikėlis, kuris viską laiko savo nuopelnu, kuris mato kiekvieną Dievo malonę kaip savęs išaukštinimą, neteisingai pasisavina garbę, kuri priklauso tik Dievui. Tad kuo esame didesni, tuo didesnė yra dovana, kurią gavome, ir tuo didesnis turi tapti mūsų nuolankumas.
Paprastai žmogus ieško gyvenime aukštai save realizuoti ir tai atlieka įkyriai susikoncentruodamas į save. Tačiau Jėzus mus prašo sekti Jo pasiūlytą kelią. Paskutinė vieta Evangelijoje yra vieta, kurią pasirinko Jėzus: „Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 27c). Tai yra viso Jėzaus gyvenimo santrauka. Nuolankumas yra autentiška gyvenimo išraiška. Žinoma, nuolankumas nėra savęs niekinimas. Tikras nuolankumas greičiausiai yra toks mąstymo būdas, kuris kyla iš suvokimo, kad aš neturiu savo gyvenimo galutinio pagrindo. Jėzus apie tai kalba pasakodamas apie pakviestąjį, kuris neieško sau pirmos vietos, o ramiai laukia, kad kitas jį pakvies „pasislinkti aukščiau“: neįprastas būdas, nusakantis, kad gyvenimo pilnatvė pasiekiama per malonę.
Bernardinai.lt