Klevų piliakalnis
6 km nuo Seinų yra Klevų piliakalnis, supamas Klevo, Klevaičio ir Gulbinio ežerų. Jo šiaurinis šlaitas nukastas, status ir pritaikytas gynybos reikalams. Kiti šlaitai nuolaidūs. Piliakalnis buvo ruoštas strateginiu atžvilgiu patogioje ir sunkiai prieinamoje vietoje. Deja, jis dėl kažkokių priežasčių nebuvo baigtas. Archeologiniai radiniai rodo, kaip jotvingiai gyvenę, medžiodavę, puldinėdavę slavų žemes. Tipiškiausias jotvingių ginklas buvusi ietis, bet jie turėję ir svaidykles akmenims svaidyti, lankus, skydus ir kitus ginklus. Apguldami pilis, vartojo degančius pagalius bei taranus pilių vartams pramušti. Priešą puldavę staiga ir tuoj pat išsisklaidydavę. Neretai praleidę priešo pagrindines jėgas smogdavo jam iš už užnugario. Jotvingių narsumas, gudri karinė strategija bei geri vadai padėjo šiai mažai tautai ilgai ir sėkmingai gintis nuo stipresnių lenkų, rusų, totorių ir kryžiuočių. Lemtingi buvę XII ir XIII amžiai, kai kryžiuočiai, užvaldę prūsų žemes, pradėjo žygius prieš jotvingius. Kiekvieną jų pilį ar gyvenvietę puldavo atskirai. Jotvingių ir Ordino karas truko 4 metus (1279-1283). Kryžiuočiai, būdami negausūs, užimtos Jotvos neįstengė kolonizuoti. Net jiems atitekusi vakarinė Jotvos dalis buvo lietuvių apgyventa. Sunku spręsti, kiek liko jotvingių po 1283 m. katastrofos. Vokiečių kronikininkas Duisburgas 1326 m. rašė: „Ir taip Sūduvos žemė tebėra apleista iki šiai dienai”. Išlikę jotvingiški hidronimai ir toponimai liudija ką kita. Ilgainiui Jotvos kraštas virto tarpine zona tarp Ordino ir Lietuvos. Per Jotvos miškus kryžiuočiai veržėsi pulti lietuvius, per juos lietuvių kariai žygiavo deginti kryžiuočių pilis. Lietuviai, aršių kovų su kryžiuočiais varginami, nesistengė tvirčiau užvaldyti Jotvos ir jos kolonizuoti. Lietuvos karalius Mindaugas kelis kartus buvo užleidęs kryžiuočiams Jotvos ir Žemaitijos dalį. Tą patį tris kartus padarė ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jotvos likimą galėjo lemti 1410 m. Žalgirio kautynės, bet Torunės sutartyje apie tai neužsimenama. Pagaliau Sūduvos klausimas išsisprendė po naujo Lenkijos ir Lietuvos karo su Ordinu, kuris pasibaigė 1422 m. Melno sutartimi. Sutartyje pabrėžiama, kad Sūduva (Jotav) visam laikui priklauso Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Kunigaikščio Vytauto laikais Jotva buvo medžioklių ir bitininkystės vieta. Jotvos girių ūkiu rimčiau pradėjo domėtis kunigaikštis Kazimieras. Jis tvarkė girių ūkio reikalus. Jotvos miškuose kūrėsi kirtėjai, vežėjai ir miško sargai, buvo statomos sodybos, augo gyvenvietės, tiesti keliai.