Liepos 17–19 dienomis Punsko ir Seinų krašte lankėsi garsiojo knygnešio Vinco Markevičiaus anūkė Gražina Markauskienė su vyru Jonu, dukra Gintare Bernotiene, sūnumi Kęstučiu, marčia Jurgita ir anūkais Agne Bernotaite, Benu ir Linu Markauskais. Prie jų trumpam prisijungė ir Gintarės vyras Gintaras Bernotas. Jie aplankė Jotvingių ir prūsų gyvenvietę Ožkiniuose, Seinų kunigų seminariją, Punsko senąsias kapines, kuriose palaidoti knygnešio tėvai, dalyvavo šv. Mišiose už Vinco Markevičiaus vėlę, kurios buvo atnašaujamos Punsko bažnyčioje.
Svarbiausias viešnagės tikslas – apsilankymas knygnešio Vinco Markevičiaus gimtinėje Giluišiuose, kur 2007 metais buvo atidengtas paminklinis akmuo.
Apie knygnešį Vincą Markevičių ir jo gimtinę Giluišiuose pasakoja jo anūkė Gražina Markauskienė.
Knygnešio anūkė Gražina Markauskienė nėra dažnas svečias mūsų padangėje. 2011 metų gruodžio mėnesį dalyvaudama tarptautinėje konferencijoje, kurios metu buvo pristatomas naujausias istorijos paveldo metraštis „Terra Jatwezenorum 2011“, ji kalbėjo: „Mano senelis Vincas Markevičius gyveno Giluišių kaime, prie pat sienos su Lenkija, buvo stambiausias Giluišių kaimo ūkininkas. Turėjo apie 100 margų (50 ha) žemės dviejuose žemės sklypuose, tarp kurių buvo įsiterpusi kaimynų Zdanių žemė. Išvedus demarkacijos liniją su Lenkija, Lietuvoje 1923 m. liko tik 43 ha Markevičių ūkiui priklausiusių žemių. Senelio prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatyta privati mokykla vadinamojoje „Šilinčiškėje“ atsidūrė prie pat sienos. Lenkijos pusėje likę lietuvių vaikai nebegalėjo jos lankyti. Taip ši mokykla ir nunyko.“
Keletas žodžių apie Vincą Markevičių
Skaityti ir rašyti lietuviškai Vincas išmoko iš tėvo. Vėliau jis lankė Punsko pradinę mokyklą. Daugiau mokytis neteko. Buvo vienturtis sūnus, todėl tėvas pratino ūkininkauti. Draudžiamą spaudą pradėjo gabenti sulaukęs 30 metų. Turėjo nelanksčią per kelio sąnarį koją, todėl spaudos važiuodavo savo brikeliu. Parsiveždavo maldaknygių, kalendorių, periodinės spaudos ir įvairaus turinio knygelių.
Pernešti per sieną samdydavo nešėjus. Aplinkiniuose kaimuose turėjo patikimų pagalbininkų – platintojų. Tai: Vincas Kaminskas iš Kampuočių kaimo, seserys Kraužlytės iš Punsko, Andrius Aluška iš Radiškės kaimo ir kt. Spauda aprūpindavo Punsko kunigą Motiejų Simonaitį.
Įkliuvęs atsipirkdavo stambiais kyšiais. Sprukdamas nuo sargybinių keletą kartų yra praradęs nemaža knygų. 1902 m. prie Rogožėnų kaimo, netoli Vižainio (dabar Lenkija) neteko knygų už 300 rb. Jas pasienio sargybiniai rado paslėptas rūsyje, kai samdyti nešėjai jau buvo pernešę per sieną. Kitą kartą įkliuvo įskųstas.
Buvo pažįstamas su vietiniais žandarais ir viršininkais, mokėjo su jais sugyventi. Kratas jo namuose darydavo gana dažnai, dėl akių, bet draudžiamos spaudos nebuvo radę.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo sodyboje atidarė privačią lietuvišką mokyklą, pasamdė mokytoją Vailokaitį. Mokykloje buvo sukaupęs nemažą lietuviškų knygų vaikams bibliotekėlę.
1933 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-iojo laipsnio medaliu.
Gimtasis Vinco Markevičiaus Giluišių kaimas po Antrojo pasaulinio karo sunyko. Jo nėra Lietuvos žemėlapyje.
2005 m., minint knygnešio 140-ąsias gimimo metines, jo tėviškėje buvo pastatytas paminklas Vincui Markevičiui. Anot Gražinos Markauskienės, tai kartu paminklas ir jau sunykusiam jo gimtajam kaimui Giluišiams. Šis paminklas, kaip ir V. Markevičiaus antkapinis paminklas, esantis Sangrūdos kapinėse, V. Markevičiaus vaikaičių iniciatyva registruoti Kultūros paveldo centre. Gražina Markauskienė ir jos artimieji pasirūpino, kad šiame centre būtų užregistruoti ir kitų knygnešių, palaidotų Sangrūdoje, kapai. 2005 m. Sangrūdoje apsilankė Kultūros paveldo centro darbuotojai. Jie į sąrašus kartu su V. Markevičiaus kapu įtraukė dar ir knygnešių Andriaus Aluškos, Rožės Meleškaitės, Povilo Kupsto bei Juozo Silicko kapus. Minėto centro darbuotoja Jolanta Paunksnienė nufotografavo visų minėtų knygnešių kapus.
Sigitas Birgelis, punskas.pl