Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui
(Tęsinys)
1919 m. sausio pirmomis dienomis Seinų milicijai ir savanoriams vadovauti lietuvių komitetas pakvietė tris buvusius rusų kariuomenės karininkus: Asevičių, Giedraitį ir Kalikauską. Pirmųjų susirėmimų ilgai nereikėjo laukti. Netikėtai pasklido žinia, kad į Seinus iš Suvalkų ir Augustavo atvyksta lenkų kariniai daliniai. Seinuose lietuvių milicininkų buvę mažai, o ir tie buvo prastai ginkluoti. Jie turėjo tik kelias „berdankes“, kurioms trūko šovinių. Seinų komitetas nusprendė prašyti Lietuvos paramos. Tuo reikalu Seinų apskrities atstovas Vaišnoras nuvyko į Alytaus kariuomenės organizavimo centrą. Čia jis susitiko su Alytaus 1-ojo pulko vadu ir išdėstė jam kritišką seiniškių padėtį. Pulko vadas Vaišnorai nuoširdžiai paaiškino, kad kareivių ir ginklų duoti negali, nes jo pulkas dar tik organizuojamas. Kareivių trūksta pačiam Alytaus miestui ginti. Jis prašė Vaišnorą, kad iš Seinų krašto atsiųstų savanorių. Jie juos pamokę galėtų grąžinti į Seinus.
Lietuvos sargybinis Lazdijų sienos ruože
Seinų milicija ir karininkai išvyko į kaimus kviesti gyventojų, kad per Tris karalius susirinktų į Seinus, nes buvo tikėtasi lenkų puolimo. Kunigai per pamokslus taip pat ragino žmones tą dieną čia atvykti.
Trijų karalių rytą į Seinus suvažiavo daug lietuvių. Privažiavo ir lenkų. Jų buvo daugiau. Iki pamaldų buvo ramu. Išeinant iš bažnyčios, lenkai apstojo vieną lietuvių milicininką ir ėmė plėšti nuo jo rankovės ženklus. Milicininkas pasirodė smarkus vyrukas – lenkams atsakė kumščio smūgiais. Jam į pagalbą atskubėjo kiti lietuvių milicininkai. Kai lenkų minia apsupo ir juos, šie atsakė šūviais į viršų. Atbėgo vokiečių kariai. Išsistatę kulkosvaidžius, liepė miniai skirstytis. Po kelių minučių aikštė liko tuščia.
Po šio įvykio Seinuose padaugėjo lietuvių milicininkų. Jiems buvo parūpinta šautuvų ir amunicijos. Apie padėtį Seinuose apskrities viršininkas Vidaus reikalų ministerijai pranešė:
Seinų Apskričio
Komisaras
1919 m. Sausio 15 d.
Nr. 20
Seinai
Vidaus Reikalų
Ministerijai
Turiu garbės suteikti reikalaujamųjų žinių apie dalykų stovį Apskrityje atsakydamas į pastatytuosius „Lietuvoje“ Nr. 1, klausimus.
1. Apskritis valsčiais dar nepadalytas veikia posenovei susitverį be apskrities šeši parapijiniai Komitetai ir vienas miesto išimtinai susidedantis iš lietuvių. Apskričio buveinė Seinuose. Dvi parapijos lenkų gyvenamos, būtent, Beržininkų ir Krasnopolio nuo Seinų Apskrities skyrium veikia.
2. Parapijų ar valsčių gyventojų sąrašai dar nepadaryti.
3. Valsčių Komitetai nesudaryti – veikia parapijiniai Komitetai, bet jau pradeda organizuoti valsčius.
4. Nuo parapijinių Komitetų atstovais į Apskričio Susirinkimą (Komitetą) tveriant parapijinius Komitetus išrinkti šie asmenys; 1. Kapčiamiesčio – kun. Pr. Urbanavičius ir Domininkas Sakavičius, 2. Veisėjų – Antanas Ivoška ir Antanas Valasevičius, 3. Šventežerio – Jonas Benevičius ir Pranas Grėbliūnas, 4. Seinų – Pranas Leončikas ir Juozas Virbickas, 5. Kučiūnų – kun. J. Galeckas ir Antanas Pilkauskas ir 6. Lazdijų – Jonas Kardokas ir M. Palionis.
Apskričio Komiteto sąstatas toks, Pirmininkas Dr. Kazys Narkevičius, Sekretorius Stasys Tijunaitis, Iždininkas Juozas Vaičaitis, nariai: Kun. Kan. Juozapas Laukaitis, Antanas Pečiulis, Liudas Čepulis ir Pranas Leončikas.
5. Piliečių apsaugai laikinai suorganizuota iš apskrities gyventojų milicija iš 150 asmenų, bet kadangi Seinų apskričiui graso pavojus iš lenkų pusės tai manoma padidinti ją ligi 300 žmonių arba daugiau. Dalis milicijantų paskirstyta jau po miestelius tvarkai laikyti, o kita dalis dar lavinama Seinuose. Milicijantams lavintis yra pakviesti trys buvusieji rusų armijos oficieriai Asevičius, Giedraitis ir Kalikauskas. Viršininku milicijos yra išrinktas Asevičius, o Giedraitis ir Kalikauskas jo padėjėjai. Išlaikymui dabar esamos milicijos mėnesiui reikia nemažiau 16.600 rub. Padidinus skaičių milicijantų išlaidos beveik bus dvigubos.
6. Į Lietuvos Konferenciją šaukiamą š. m. sausio 16 d. nuo parapijinių Komitetų išrinkta šie atstovai: 1. Kučiūnų Kun. Juozapas Galeckas, o kandidatas Jurgis Chmieliauskas, 2. Šventežerio Boleslovas Dainauskas, 3. Seinų – Antanas Kubilius, 4. Lazdijų – Jonas Kardokas, 5. Kapčiamiesčio – Kun. Simonas Povylaitis, 6. Veisiejų – Petras Bielskis ir 7. Seinų Apskrities Komiteto – Kun. Kan. Laukaitis ir Pranas Leončikas.
Savame laike žinios pristatytos buti negalėjo, nes apie pristatymą jų sužinota tik Sausio 14 dieną.
Komisaras Dr. Narkevičius
1919 m. sausio antrojoje pusėje pradėjus organizuoti komendantūrą, žmonės galėjo pereiti į ją arba pasilikti milicijoje. Eilinis lietuvių milicininkas per mėnesį gaudavo 300 markių, kareivis – 100 markių ir visą išlaikymą. Nepasiturinčio kareivio šeimai vadovybė skirdavo papildomai 50 markių. Kareivių alga buvo daug mažesnė, bet pridėjus išlaikymą ir kt., didelio skirtumo nebuvę. Kareivių ir milicininkų pareigos buvo skirtingos. Pirmieji turėjo kovoti su išoriniu priešu, antrieji – prižiūrėti tvarką. Dauguma žmonių stojo į komendantūrą, milicijoje liko tik 65 vyrai. Seinų miesto ir apskrities komendantu buvo paskirtas kar. Stasys Asevičius. Jo padėjėjais išrinkti kar. Balys Giedraitis ir Petras Kalikauskas. Milicijos vadu tapo buvęs mokytojas Liaukevičius.
„Apsigyvename „redakcijoje“, – savo atsiminimuose rašo Jurgis Ramanauskas. – Seinuose kareivinių nebuvo, tad savanorių skaičiui padidėjus teko apsigyventi prieš karą buvusio „Šaltinio“ spaustuvės ir redakcijos patalpose, Vengrų gatvėje. Namas nemažas, bet mums ir čia buvo ankšta, teko gyventi po kelis viename mažame kambarėly. Man teko laimė apsigyventi kambary drauge su karininku, tad buvo kiek laisviau, bet iš kitos pusės tekdavo pareigų daugiau negu kitiems. Pirmomis dienomis, kol savanoriai apsidžiaugė su ginklais ir priprato prie drausmės, įvykdavo daug nesusipratimų. Kartais naktį, nei iš šio nei iš to mieste pasigirsta šūviai, kuriuos paleisdavo (dažniausiai kurie turėjo savo šovinių) savanoriai, o kartais ir girti vokiečių kareiviai. Pasigirdus šūviams, būrininkas tuojau keldavo artimiausius ir siųsdavo į miestą ištirti, kas atsitiko. Pasitaikydavo tik ką sugrįžus iš patruliavimo ar iš sargybos ir vėl tekdavo kelti ir bėgti į miestą. Dažniausiai kas šaudė nesurasdavome, nes kol atbėgi, šaudžiusis kaip niekur nieko ramiai vaikštinėja. Dėl to kartais įvykdavo ir nelaimių. Kartą po tokio šaudymo patyrėme, kad buv. prieš karą miesto mokyklos patalpose sargybinis (dėl ko ten buvo sargyba dabar neprisimenu) nušovė savo draugą, tokį pat sargybinį. Panašių atsitikimų buvo ir pačiose mūsų gyvenamose patalpose; „bečiupinėjant“ šautuvą per neatsargumą iššaudavo. Nelaimės ištiktus laidodavome su karine pagarba.“
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl