Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui
(Tęsinys)
Vienas iš Seinijos kilęs Lietuvos partizanas N taip pasakojo apie šiuos įvykius: „1919 m. rugpiūčio gale, po kautynių ties Seinais, vykau į savo tėviškę ir pakeliui aplankiau bičiulį Petrą. Šeimininkų, o ypač šeimininkių prašomas, sutikau pernakvoti ir šiek tiek pailsėti, nes dvi naktis prieš tai buvau nemiegojęs.
Iš ryto atbudau ir rengiausi su vaišingais šeimininkais atsisveikinti, tačiau tuo tarpu, gaudydamas orą, iš ganyklų parbėgo piemenukas ir pranešė, kad vieškeliu (iki kurio buvo tik apie pusę kilometro) jodinėja lenkų raitininkai. Nors ir nenorėjau tikėti, nes iš vakaro fronte buvo ramu, bet vis dėlto reikėjo patikrinti. Pačiam eiti iki vieškelio buvo pavojinga. Patogiausia galėjo apžiūrėti Petro mamytė, todėl jos paprašiau. Tuo tarpu užsitaisiau šautuvą, patikrinau parabelį ir abudu su Petru nuėjome į sodą, kuriame buvo daug tankių serbentų ir aviečių krūmų. Iš čia niekieno nepastebėti laisvai galėjome sekti, kas darosi aplink sodybą ir pačiame kieme.
Kad lenkai neįtartų Petro motina pasiėmė pintinėlę ir išvyko pas seserį, kuri gyveno prie Galadusio ežero, „grybauti“. Pakelėj ją buvo sulaikę lenkų kareiviai, bet atvedus pas poručiką išsiaiškino ir ją paleido, tačiau iki sesers ji nenuėjo, nes neleido. Bet man užteko ir tų žinių, nes jau gerai žinojau, jog esu lenkų pusėj, užfrontėj, apie 5–6 km pavojingiausioj zonoj, nes tokiame atstume, ypač naujai užimtose vietose, stropiau saugojama ir prasprukti pro jas labai sunku. Man beliko palaukti kol šiek tiek aprims ir surasiu progų pabėgti. Vietos gyventojų išdavimo nebijojau, nes čia buvo visi lietuviai, retai iš kurio namo nebuvo išėję į savanorių, partizanų ar milicijos eiles. Seinų kraštas arčiau lenkų, priešas smarkiau veržėsi, todėl ir gyventojai lietuviai atkakliau priešinosi.
Savo ginklus paslėpiau sode, o pusiau kareiviškus drabužius pakeičiau į Petro civilinius.
Saulei leidžiantis atjojo lenkų raitininkai, iškrėtė namus, ieškodami lietuvių kareivių ir partizanų. Tuo metu po kiemą bėgiojo šeimininkų palaidas šuo, kurį lenkai pradėjo „atakuoti“ šautuvų ugnimi, bet vikrus rudis šoko per tvorą ir kaukdamas spruko į beržynėlį. Lenkai dar truputį patriukšmavę išjojo.
Vakare su Petru nuėjome į kluoną ant šieno miegoti. Drauge pasiėmiau ir parabelį. Namiškių paprašėme pranešti, jei pasirodytų lenkai. Apie 21 val. atbėgo Petro motina ir pranešė kad atvyko 5 lenkų kareiviai. Na, pagalvojau, dabar jau galas. Gal kas nors išdavė? Bet šiaip ar taip, gyvas nepasiduosiu. Jei nepavyks pabėgti, iššaudysiu į priešą visus šovinius, kurių turėjau apie 30. Paskutiniuosius paskirsiu sau, nes lenkai, kaipo partizaną, vis vien sušaudytų, be to, dar žiauriai kankintų.
Po kiek laiko vėl atėjo Petro motina. Paaiškėjo, kad lenkai atvyko atsitiktinai, nes nekrečia, be to, rengiasi seklyčioj miegoti ir net, palyginti su kitais lenkais, yra mandagūs. Šiek tiek nusiraminau. Visą naktį su Petru pakaitomis budėjome.
Iš ryto paaiškėjo, kad atvykusieji kareiviai priklauso atsargos daliai, čia jiems skirta stovyklauti. Gavę iš senutės tokių informacijų, su Petru išvykome į laukus šienauti. Taip dariau per tris dienas. (…)
Ketvirtą okupacijos dieną seržantas pareikalavo Petro tėvą, kad duotų jam arklius nuvažiuoti „tarnybos reikalais“ į Seinus. Čia atėjo man drąsi mintis važiuoti drauge, kaip vežikui, ir pamatyti kas dedasi Seinuose.
Su seržantu važiavo dar du kareiviai. Seinuose sustojome A. Pečiulio kieme, kuriame sustodavo mano tėvai, atvažiavę į miestą. Pečiulis buvo lietuvių veikėjas, todėl pas jį lietuviai ir sustodavo. Bet šį kartą Pečiulio namuose neradau, nes jis buvo su lietuviais pasitraukęs į Lazdijus. Radau tik seną jo tarnaitę, kuri, mane pamačius, taip nustebo, kad vos neapalpo. Girdi, kaip aš atsiradau Seinuose, kada čia lenkų pilna. Vėliau aplankiau porą pažįstamų lietuviškosios orientacijos žydų, kurie irgi nustebo mane pamatę. Skundėsi sunkia būsena, lenkų okupacijos žiaurumu. Lietuvius gyrė ir laukė jų grįžtant. (…)
Važiuodamas namo tvirtai nusprendžiau tą pačią naktį bėgti, nes po įvykio Seinuose ilgiau pasilikti nebegalėjau.
Apie 24 val., vieniems lenkams sumigus, o kitiems išėjus į sargybas, mudu su Petru, pasiėmę mano ginklus, išvykome Galadusio ežero kryptimi. Mums svarbu buvo patekti į Jonaraisčio mišką, kurio vienas kraštas atsirėmęs į Galadusio ežerą. Per laukus niekeno nesutrukdyti, pasiekėme mišką, kuriame truputį atsikvėpėme, nes miške, jei ir sutiktumėm patrulius, tai galėjome pasislėpti arba kovoti.“
Tuo metu lenkai užėmė Seinų miestą ir lietuvių gyvenamas apylinkes, nors šiapus Seinų iki Punsko niekas net nesuprato lenkų kalbos. Šio krašto gyventojai davė savo vaikus savanoriais, partizanais ir milicininkais, rinko mokesčius, maistą kariuomenei. Iš pradžių šio krašto žmonės nežinojo, ko griebtis. Vėliau ėmė siuntinėti prašymus, delegacijas, skundus į kitą demarkacinės linijos pusę. Jurgis Ramanauskas prisimena: „Mūsų kariuomenė užėmė Seinus, regis, 1920 m. liepos 19 d. (…)
Seinų buvau labai pasiilgęs, nes čia viskas sava, artima, pažįstama. Seinuose mokiausi, čia stojau savanoriu ir šiaip tai buvo man artimas ir labai įprastas miestas, tat jaučiausi, kaip iš tolimos kelionės sugrįžęs į namus. Dar iš mažų dienų su tėvais lankydamasis Seinuose pažinojau daug krautuvininkų žydų, kurie mane pamatę, pakilusia nuotaika pasakojo savo džiaugsmą sugrįžus prie lietuvių, nes lenkai juos labai spaudę, net mušę. Sutikau ir vietos gyventojų lietuvių, o kiti buvo atvykę tik pasižiūrėti miesto po okupacijos. Visi vaikščiojo nušvitusiais veidais ir dalinosi mūsų kariuomenės veiksmų įspūdžiais. Vieni sako, kad mūsų kariuomenė užėmė Suvalkus, kiti Augustavą, o treti, kad jau net arti Varšuvos. Karo metu visada yra nemaža įvairiausių nepamatuotų gandų.“
Į Seinus persikėlė ir lietuvių komendantūra, buvo įsteigta laikinoji miesto valdžia, pakviesta laikinoji miesto taryba, kurioje buvo mieste gyvenančių tautybių atstovai: lietuviai, lenkai ir žydai.
Nutarimas
Seinų Miesto Laikinosios Tarybos 23 liepos 1920 m.
Miesto Seinų Komendanto V. leitenanto Kalikausko kviečiama šandien susirinko Laikinoji Seinų miesto Taryba, veikianti pagal nutarimo 20 liepos šiu metų; ją sudarė: Seinų parapijos Rektoris kunigas Jasenauskas; buvęs Seinų parapijos klebonas, kunigas Sivickas, kunigas Mostovskis ir šiaip Seinų piliečiai: Jonas Kalwaitis, Antanas Karpovič, Boruch Lipšic, Jek. Radzinškauski, Markus Dušnicki, Julijonas Pauganis ir Wincas Petruškevičius.
Susirinkusiai Tarybai Komendantas pasiūlė sutverti naujai Laikinąją Tarybą, kurion ineitų 6 asmenis – po du nuog Lenkų, Lietuvių ir Žydų; Kandidatai statanti ligi šioliai veikia: Taryba šiame posėdy; naujoji Taryba veiksianti ligi neišeisiant kitokiam įsakymui.
Priėmus šį Komendanto pasiulimą, su naujai tveriama Taryba pastatyta šie kandidatai: nuo Lenkų – Antanas Karpovič ir Izidorius Andziejevskis; nuo Lietuvių – Vincas Petruškevičius ir Antanas Lavkevičius; nuo Žydų – Markus Dušnicki ir Boruch Lipšic.
Tarybos Pirmininku išrinkta p. Antanas Liaukevičius.
Dalyvaves šiame posėdyje Seinų miesto Komendantas Leitenantas Kalikauskas užtvirtino šitaip susitverusią Tarybą, pareikšdamas kad Tarybos pirmininkas privalo laikinai pildyti Burgomeistrio pareigas.
Lavkievicz. Iz. Andziejevski. M. Dusznickis. V. Petruškevičius. A. Karpovicz. B. Lipszyc.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl