Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui
(Tęsinys)
1920 m. rugpjūčio 28 d. lenkai puolė lietuvių pajėgas Suvalkų ir Augustavo krašte. Rugpjūčio 31 d. jie užėmė Suvalkus ir Seinus. Lietuvos kariuomenės atsitraukimas iki Galadusio ežero sukėlė didelį nusivylimą. „Visi vaikščiojo nuliūdę, lyg palaidoję ką artimo ir brangaus, – prisimena Jurgis Ramanauskas. – Rugpiūčio 31 d. ryte dar manėme, kad lenkai toli ir buvo nebloga nuotaika, bet pietų pusėje pasigirdus kanonadai, supratome, kad fronte kažkas negera, nes buvo jaučiama, kad šūviai girdisi iš netoli… Regis apie 14 val. šūviai nurimo ir per Lazdijus ėmė važiuoti gurguolių vežimai. Tokius reiškinius jau buvome patyrę iš Didžiojo karo laikų, kad tai reiškia atsitraukimą. Apie pavakarę patyrėme, kad lenkai užėmė Seinus. Naktis buvo nerami, visai nemigome, nes manėme, kad lenkai puls toliau, tat ir mes rengėmės taip lengvai nepasitraukti, gintis.“
1920 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos kariai vėl užėmė Seinus. Gyventojai džiaugėsi, vaišino juos, kuo turėjo, prašė, kad čia pasiliktų. Po dviejų dienų lenkų didelės pajėgos pralaužė frontą ties miestu. Rugsėjo 23 d. jų daliniai apsupo Lietuvos kariuomenės kairįjį sparną ties Kapčiamiesčiu. Per šias dvi dienas Lietuvos kariuomenė neteko daug žmonių, ginklų ir amunicijos. Lietuvių pralaimėjimas paveikė krašto gyventojus. Lietuvių valdininkai iš Seinų bėgo į Marijampolę ir Kauną. Lazdijuose pasiliko frontiniai kariai, milicija ir partizanai. Šis miestas tapo karo stovykla.
DLK Kęstučio 5-ojo pėstininkų pulko kovų ties Seinais 1920 metais dalyvis, karininkas Kazys Škirpa apie kautynes prie Berznyko pasakoja: „Nors 5 pėstinių pulkas (toliau p. p.) buvo rezerve, taigi nebuvo atsakingas už padėtį fronto priešakinėje linijoje, tačiau šios pastarosios artumas nuo pulko stovėjimo rajono ir žinių nuotrupos, kurios jį pasiekdavo iš fronto, nedavė kęstutiečiams ramumo. Jos rodė, jog pulko poilsio dienos gali būti staigiai nutrauktos ir kad pulkas turi būti tam visados pasiruošęs, nors ir buvo išskirstytas ilgame ruože II gynimosi linijos apkasams kasti bei jos įtvirtinimo darbams.
Rugsėjo 22 d. ankstų rytą, kaip ir kitomis dienomis, pulko batalionai buvo išvykę kasti apkasų jiems nurodytuose rajonuose: I ir III – Žagarių, Pockūnų, Olšankos, Pulkotų ruože,
II Bn ties Beržnyku. Pulko štabas buvo Beržnyke. Pulko gurguolė – Klepačių rajone.
Vos prieš kelias dienas atvykęs į pulką naujas mano padėjėjas – kpt. Kaunas – buvo su manim Beržnyke. Papusryčiavus paprašiau jį pastudijuoti žemėlapį ir paprojektuoti, ką turėtume daryti ir kaip veikti, jei lenkai pultų per Želvą ar Gibus ir 5 p. p. tektų užimti gynimosi poziciją, arba vykdyti priešpuolį. Man Želvos sritis buvo gerai pažįstama iš prieš tai turėtų kovų su lenkais ir, kaip anksčiau šioje apžvalgoje jau buvau paryškinęs, aš laikiau Želvos kryptį labiausiai palankią lenkams supti Seinus per Beržnyką. Mat tariamieji Augustavo miškai Želvos rajone siekė beveik patį Beržnyką ir sudarė puikiausią prieigą lenkams šia kryptimi pulti.
Tuo metu, kai kpt. Kaunas buvo susikoncentravęs prie patiesto ant stalo žemėlapio, projektuodamas eventualius pulko veiksmus, nuo Želvos pasigirdo duslūs lenkų artilerijos šūviai. Jie mums davė pirmą ženklą, jog lenkai puolimą jau pradėjo. Buvo apie 10 val. Nors dar ir nebuvau gavęs iš II divizijos štabo jokių nurodymų, instinktyviai, savo paties iniciatyva, įsakiau batalionų vadams tuojau nutraukti apkasų kasimo darbus ir paruošti batalionus kovos veiksmams. Laukiant tolesnių nurodymų, batalionai buvo surinkti: I – Olšankos rajone, III – ties Dvarciškėmis ir II – Beržnyke. Apsisaugojimui nuo bet kokių netikėtumų iš lenkų pusės nurodžiau II Bn vadui kpt. Bagdanavičiui vieną kuopą (6 kp.) tuojau pasiųsti į Dubių kaimą pridengti pulką nuo Želvos ir pastatyti užtvarą aukštumoje 152, kad apsaugojus patį Beržnyką. (…)
Tuo metu, kai 5 p. p. I ir II batalionai vos buvo pajudėję pirmyn vykdyti duotus jiems kovos uždavinius, staiga iš Dubių pusės pasigirdo stiprus kulkosvaidžio tratėjimas. Jau buvo apie 12 val. Paaiškėjo, jog vienas lenkų raitelių būrys, nenusipėstinęs, atakavo mūsų 6 kuopos užtvarą ties minėtu kaimu. Šis elegantiškas lenkų raitųjų „erelių“ prezentavimasis kainavo jiems gana brangiai. Šuoliuojančios atakon raitelių grandys, patekusios į taiklią lietuvių šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį, bematant pakriko, kaip varnų ruja nuo medžiotojo šratų. Pašautieji lenkų raiteliai susimaišė į viena su nudėtais jų žirgais. Jų lenkiškasis išdidumas išgaravo: tie jų, kurie lietuvio kulkos dar liko nepakirsti, spruko atgal su dar greitesne drąsa, neg ta, kurią jie buvo pademonstravę, kai raiti atakavo pėstininkų ginamą užtvarą…
Labai malonią staigmeną padarė 5 p. pulkui mūsų artilerijos 7 baterija, kuriai vadovavo kpt. Šklėrius. Ji buvo pozicijoje Konstantinovkos kaimo rajone ties Gibais. Kai priešas nubloškė 8 p. p. užtvaras, gynusias tarpežerį prie Gibų, ir veržėsi toliau į šiaurę, kpt. Šklėrius nepabūgo Glovackio reikalavimo „žūti su pėstininkais“ ir nelaukė leidimo iš viršaus nusiimti nuo pozicijos, bet savo paties sveika iniciatyva tą padarė, kad išgelbėtų savo bateriją nuo priešo, kai mūsų pėstininkai, jo sumalti, skubiai traukėsi kur kas galėdamas ir nebepajėgė suteikti baterijai reikalingos apsaugos. Pagreitintu žygiu pasitraukęs, pradžioje į Kreivėnus, ir čia patyręs, kad 5 p. p. tebegina Beržnyką, kpt. Šklėrius pasuko su savo baterija stačiai į Beržnyką. (…)
Netrukus po Šklėriaus baterijos atvykimo Beržnyke staigiai atsirado dar ir šarvuotis „Aras“, kurio komendantu buvo ltn. Jakulis. Tas šarvuotis buvo pridengęs Šklėriaus baterijos pasitraukimą iš Konstantinovkos rajono, manevruodamas pirmyn ir atgal Gibų plentu. (…)
Tuo metu jau buvo ženklų, jog lenkai ruošėsi supti 5 p. p. kairįjį sparną miškuotomis prieigomis į rytus nuo Beržnyko. Todėl buvo tuojau pat pavesta „Arui“ judriai manevruoti pirmyn ir atgal Kapčiamiesčio plentu. (…)
Man dar kiek palūkuriavus Beržnyke, kol 5 kuopos būriai išeis į jiems nurodytą bataliono atsitraukimo priedangos liniją, prasidėjo lenkų pėstininkų puolimas tirštomis grandimis iš miškų abipus Kapčiamiesčio plento. Šarvuotis „Aras“ manevravo plentu kaip įmanydamas, kad kulkosvaidžių ugnimi veiksmingai pristabdytų lenkų veržimąsi pirmyn tuo metu, kai kulkosvaidžių būrys iš aukštumos 152 skinte skynė puolančius priešo pėstininkus, kai tik jie ėmė masiniai lįsti iš miško ir skubinosi Beržnyko link. Šklėriaus baterija irgi progos nepraleido: visais savo pabūklais triuškino priešą gerai nutaikytais sviediniais, turėdama sekimo punktus Beržnyko pakraštyje. (…)
Pamiršęs, jog kautynių lauke visados dera prisitaikyti prie vietovės, risčia plentu pasukau į tiltą per upelį, maždaug už kokių 500 metrų nuo Beržnyko, staigiai buvau apibertas lenkų kulkosvaidžio kulkų, tik, laimė, dar iš tolokai. Pakutenęs pentinais žirgui į pašonę, tuoj per griovį atsidūriau už plento saugaus pylimo. Toliau jau jojau to pylimo priedangoje, prisitaikindamas prie vietovės, kol aplenkiau aukšt. 149 šlaitą ir galėjau nekliudomai pasiekti naująją pulko komandavimo vietą.
II Bn atsitraukė iš Beržnyko apie 15 val., nors ir patyręs skaudžių nuostolių žuvusiais ir patekusiais į lenkų nelaisvę.“
Didesnis pluoštas Kazio Škirpos atsiminimų publikuota 2009 m. „Terra Jatwezenorum“ puslapiuose.
Po Berznyko kautynių lenkai, užėmė Veisiejus ir Kapčiamiestį, žygiavo Druskininkų link. Dalis Kapčiamiesčio gyventojų, užėjus lenkams, pradėjo jiems pataikauti, išdavinėti lietuvius. Vėliau lenkams pasitraukus Seinų apskrities viršininkas įsakė išaiškinti padėtį.
Veiseju Nuovados Viršininkui
Gauta žiniu, kad kaikurie kaimu pirmininkai (šaltyšiai) Veiseju, Leipalingio ir Kapčiamiesčio valsčų laike lenku kariuomenes ejimo per nurodytus valsčius ne tik patys nesislėpė ir neslėpė savo gyvulių, bet ir kitus gyventojus, kurie su arkliais pasislėpė privertė duoti lenkams padvadas. Kad kaikurie gyventojai nurodynejo lenkams kur paslepti gyventojų arkliai ir vežimai, kad gyventojas Viktorinos dvaro Juozas Sauselis ir gyventojas Kuolonių kaimo lenkas siuvejas (pavardė nežinoma) išėjo ant plento pasitikti lenku ir t. t.
Todel prašau Tamstos surinkti ir man prisiusti žinias apie visus gyventojus, kurie kokiu nors būdu darbavosi lenkų naudai, o jej kas nuo tokių darbų nukentejo, tai nurodyti kas ir kuo nukentejo.
Be to pranešti man iš kur paeina minetas siuvėjas ir sulig kokių dokumentų jis gyvena Lietuvoje. Apie Kapčiamiesčio valsčiaus Viršaiti ir Sekretoriaus darbus padaryti atskirą tardymą, kadangi gauta žinių, kad raštinė nebuvo paslepta ir tapo sunaikinta, ir kad Viršaitis įsakinejo žmonems duoti lenkams javus ir padvadas ir nuo tokio Viršaičio darbo daugelis žmoniu nukentėjo.
Apskrities Viršininkas (parašas)
Raštvedys (parašas)
Veisejų Nuovados Viršininkui
Prašau tuojau suareštuoti ir pristatyti į Lazdijus Kapčiamiesčio miestelio gyventojus Martyna Kryžoka Rutkauskiene Stabingi ir Kelmeliene už plešima valsčiaus raštines ir mokyklos turto laike lenkų ejimo per Kapčiamiesti.
Apskrities Viršininkas (parašas)
Raštvedys (parašas)
Paskubomis buvo suorganizuoti partizanų būriai Lazdijuose, Palazdijuose, Dzyviliškiuose, Vieštartuose, Nemajūnuose ir kitur. Nemažai mažesnių grupių veikė pafrontėje. 8 km į pietus nuo Lazdijų susiorganizavo Kučiūnų būrys, o į šiaurės vakarus – Punsko partizanai ir šauliai. Punsko krašto vadas buvo mokytojas Daugėla. Vietinis partizanų būrys susiformavo Sankūruose. Partizanai padėdavo Lietuvos kariuomenei kovose, teikdavo žinių, veikė užnugaryje. Jų veikla iš dalies trukdė lenkų dalinių veiksmus.
Ne visi šio krašto lietuviai nuoširdžiai rėmė lietuvių partizanus. „Pasitaikydavo ir tokių, ypač toliau nuo fronto, kurie mūsų vargų nesuprasdavo ir neatjausdavo, – prisimena Jurgis Ramanauskas. – Iš tokių tekdavo išgirsti: ar lenkai ne žmonės, ar ne visvien kas valdys, velnias jus ten neša, ir panašiai. Tačiau tokių buvo mažuma, bet vis dėlto buvo, kiti net burnodavo, kad „dėl mūsų paėmė kariuomenėn jų vaikus“.
1922 m. spalio 7 d. į Punską, kuris buvo neutraliojoje zonoje, atvyko Tautų Sąjungos Tarybos komisaras P. Saura iš Ispanijos bei jo sekretorius Lasičius iš Serbijos. Punskiečiai jiems įteikė 18 kaimų atstovų protesto laišką su parašais ir 11 skundų dėl lenkų žiaurumo.
1923 m. kovo 15 d. Tautų Sąjungos paskirtos Ambasadorių konferencijos nutarimu buvo panaikinta neutralioji zona, o demarkacijos linija pripažinta administracine Lenkijos ir Lietuvos valstybių siena.
Dokumentų ir prisiminimų kalba netaisyta.
Šaltiniai
Ramanauskas Jurgis. 1918–1920 metai Seinų krašte // Karo archyvas, t. 12, 1940, p. 212–270.
http://www.voruta.lt/laisves-kovos-seinu-kraste-1918%E2%80%931923-metais/.
Berulis K. Okupuotasai Seinų kraštas. Kaip lenkai klastoja statistiką // Mūsų Vilnius. 1928 m. Nr. 1, p. 27–28.
Kašelionis Bronius. Seinų apskrities kūrimasis // Mūsų kraštas. 1998 m. Nr. 10, p. 74–89.
Asevičius Stasys. Praeitin atsigręžus. Kaunas, 1993, p. 42–74.
Lesčius Vytautas. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920. Vilnius, 2004, p. 270–278.
„Karys“ 1936 m. Nr. 19.
„Karys“ 1936 m. Nr. 13.
„Karys“ 1938 m. Nr. 36.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl