Net tokie žymūs politikai kaip Vytautas Landsbergis rašo poeziją, o Leonardas da Vinčis yra pasakęs: „Poezija yra artimesnė esminei tiesai negu istorija.“ Vienus ji taip vilioja, kitiems lieka visiškai nesuprantama. Kai kuriems svarbi kaip oras, kitiems visiškai nereikalinga. Vis dėlto gali imti pavydas žiūrint į žmones, besimėgaujančiais šia meno rūšimi. Tačiau kaip ją suprasti, kaip skaityti? Kaip atsirinkti? Kas poetus apskritai skatina rašyti? Apie tai mintimis dalijasi Sigitas Birgelis.
Šis žmogus, rašantis poeziją jau porą dešimtmečių, nuolatinis „Poezijos pavasario“ dalyvis, kurio naujas poezijos rinkinio „Ožkiniai linų mėlynų“ leidimas pasirodys šį mėnesį, teigia, kad poezijos rašymas jam padeda iškrauti kūrybinę įtampą. Jis tikina, kad poezijos nauda – žymiai daugiau nei piniginė. „Dažnai pinigai apakina, tai – didžiausia tuštybė“, – sako rašytojas. Jis teisingai pastebi, kad darbas žmogaus gyvenime užima didžiulę dalį, todėl pasiūlo laimingo gyvenimo receptą – dirbti tai, ką norėtųsi daryti ir be užmokesčio. „Darbas – gyvenimo esencija“, – teigia S. Birgelis. Būtent tai ir skatina žmones dirbti kūrybinį darbą, kuris ne tik padeda užsidirbti, bet ir teikia didžiulį džiaugsmą. Kita vertus, S. Birgelis užsimena, kad toli gražu nebūtinai poetas turi būti užsidaręs vien literatūriniame gyvenime. Pasak jo, poetai taip pat gali dirbti prie kasų, būti bankininkai ir t. t., ir tai nebūtinai poezijai išeis į bloga. „Blogai, kai poetas užsidaro literatūriniame gyvenime, tada jis neįneša nieko nauja. Svarbu būti unikaliam“, – teigia S. Birgelis. Taigi, iš esmės kiekvienas iš mūsų, kad ir kokį darbą bedirbtume, galime pabandyti kurti ir poeziją.
Paklaustas, kuo ypatingas poezijos skaitymas, jis teigia, kad tuo, jog išties šiam dalykui nereikia skirti daug laiko. Ne taip, kaip didžiuliai romanai, poezija dažniausiai būna koncentruota, tačiau turi ir daugiau poteksčių, prireikia laiko ir pastangų atskleisti jos prasmę. Vis dėlto užimtam žmogui tai gali būti puikus būdas prasiskaidrinti dieną – galima perskaityti kad ir po vieną eilėraštuką kasdien, o po to, dirbant kasdienius darbus, mintimis vis grįžti prie eilėraščio ir jį apmąstyti.
Bet ar visiems lemta suprasti šią meno rūšį? S. Birgelis tikina, kad toli gražu ne kiekvienam. Pasak jo, tai geba padaryti gal tik penktadalis žmonių, kitiems belieka dvasinio peno semtis kitur. Kokia to priežastis? Ji labai paprasta – vieni žmonės yra gabesni matematikai, kiti geriau suvokia kalbą; vieni talentingi sportininkai, o kiti – puikūs muzikantai. Pasak S. Birgelio, labai daug priklauso nuo mūsų įgimtų polinkių. Poezijos skaitymas gali būti nelengvas, nes vertinga, pilna gerų minčių poezija toli gražu ne visada yra paprastai perskaitoma. Žinoma, S. Birgelis teigia, kad egzistuoja ir paprasta poezija, kur mintys nėra paslėptos ir lengvai suprantamos daugeliui žmonių, tačiau tokioje poezijoje gali trūkti gilesnės analizės, taigi ir tikrasis poezijos grožis neatsiskleisti. Taip pat poetai, besistengiantys labai taisyklingai rimuoti, išlaikyti ritmą, S. Birgelio nuomone, neretai „prašauna“ pro šalį, nes, stengdamiesi rašyti kuo skambiau, pamiršta rašyti prasmingai. Rašytojas teigia, kad poezija prasidėjo būtent nuo rimavimo dėl to, kad seniau žmonės neturėjo rašto – visą informaciją reikėdavo perduoti žodžiu, o panašių sąskambių žodžius daug lengviau atsiminti. Tačiau šiais laikais, kai taip paprasta išsaugoti rašytinę informaciją ir ją susirasti, visai nebūtina poezijos rimuoti – taip galima palikti daugiau erdvės prasmei atsiskleisti. Taigi besirenkant skaitinius, nereikia kreipti dėmesio į tai, kad vienas ar kitas eilėraštis geriau surimuotas – galbūt tie, kuriuose mažiau panašių sąskambių, nešiojasi su savimi gilesnę mintį? Kita vertus, panašių sąskambių ieškojimas poezijoje yra svarbus.
Vis dėlto, nors S. Birgelis ir mano, kad ne tiek daug žmonių pajėgūs suprasti poeziją, pasimokyti ją skaityti galima. Tokiu atveju visų pirma reikia stengtis kuo daugiau sužinoti apie autorių: kur jis gyvena, kuo gyvena, kas jam rūpi, kuo verčiasi, jeigu tai poetas iš ankstesnių laikų – jo istorines aplinkybes. Tuomet ir kūrybą bus lengviau suprasti, nes autorius gali rašyti apie tam tikrą aspektą iš savo gyvenimo, kurio nežinant eilėraštis gali pasirodyti apie nieką. Antra, poezijos nereikia skaityti greitai. Kartais reikia sustoti net ir prie kiekvieno žodžio ir pabandyti įsigilinti – tokiame koncentruotame mene svarbus kiekvienas žodis, perskaičius greitai ir neatkreipus dėmesio, visa prasmė gali pradingti. Taip pat S. Birgelis gerai pastebi, kad poezijos būna visokių visokiausios, įvairių žanrų, skirtingos problematikos, kiekvienas autorius yra kitoks, todėl kartais, norint atrasti, kas pačiam įdomu, reikia susipažinti su daugiau autorių. Nereikia „užsikabinti“ ant vieno autoriaus, kai įvairovė tokia didelė; taip pat tie žmonės, kurie gyvenime dar neatrado savo mėgstamų autorių, neturėtų nusivilti, nes tiek autorių ir tiek poezijos dar liko neskaityta! Paklaustas apie mėgstamiausius rašytojus, S. Birgelis paminėjo vieną – M. Martinaitį. Pasak jo, šis poetas savo kūryboje neša didžiulį emocinį ir intelektualinį krūvį.
Taigi, norint suprasti poeziją, belieka tik skaityti, ieškoti, analizuoti. Taip gali pavykti pajausti dalelę gyvenimo prasmės, grožio ir pasisemti daug gerų minčių šioje elitinėje meno rūšyje.
punskas.pl