Lietuvių sielovada Varšuvoje kun. A. Petrausko prisiminimų kontekste (5 d.)

(Tęsinys)

 Didelio atgarsio susilaukė Kūdikėlio Jėzaus bažnytėlėje vykusios lietuvių jungtuvės. Apie jas kun. A. Petrauskas savo atsiminimuose pasakoja: „Be galo nudžiugau, kai atėjo pas mane mano senas pažįstamas, apie kurį jau esu minėjęs pirmiau, P. St. Vinclovas, pareikšdamas norįs imti šliūbą mūsų bažnytėlėje su lietuvaite iš mūsų kolonijos ir dar bažnyčios „kantarka“ (giedore). Tas darbas ne visai buvo lengvas, nes sutuoktuvės paprastai turi būti daromos savo parapijos bažnyčioje, o mūsų bažnytėlė, tai nebuvo jokia parapijos bažnyčia. Mes visi priklausėme šv. Kryžiaus parapijai, kurią valdė patsai vyskupas K. Rūškys. Reikalingas buvo leidimas, kad juodu galėtų susituokti ne parapijos bažnyčioje. Leidimas be jokių trukdymų iš tikrojo klebono pusės buvo suteiktas.

Lietuviai, sužinoję, kad netrukus bus mūsų bažnytėlėje šliūbas, laukė tos dienos, kaip gervė giedros. Juk ir taip jau šliūbas sutraukia daugybę visokių žioplių bei iškilmių mėgėjų, o ką bekalbėti apie šį, kuris buvo rengiamas duoti toje bažnyčioje, kur seniau tik aristokratai ir milijonieriai tuokdavosi? Juk visiems buvo be galo įdomu, kokis bus paprasto batsiuvio su paprasta ponų tarnaite ir tai dar lietuviškai duodamas aristokratų bažnyčioje šliūbas!“

Lietuviškos jungtuvės kunigaikštienės bažnytėlėje vyko gegužės mėnesį po gegužinių pamaldų. Iškilmėse dalyvavo visi susirinkę į Marijos pamaldas. Bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių. Į iškilmes atėjo ir lenkų dvasininkai. Buvo įžiebtos visos elektros lemputės ir bažnytėlė žibėjo gražiau negu bent kada. Jaunavedžiai atvyko automobiliu. Tai buvo prabanga, nes jis – paprastas batsiuvys, o ji – kukli tarnaitė. Prieš bažnyčią susirinko daugybė žioplių, daugiausia lenkų. Daug kas šioje bažnyčioje seniai matė iškilmingas vestuves. Ne vienas piktinosi, kad antai aristokratų bažnyčioje tuokiasi prasto luomo lietuviai, kad jie tokiu būdu išniekino lenkų aristokratų šventovę.

Kun. A. Petrauskui klebonauti lietuvių bažnytėlėje nebuvo lengva. Eidamas šv. Pranciškaus bažnyčios vikaro pareigas, buvo prie jos pririštas. Reikėjo jam nuolatos bėgioti iš vieno Varšuvos galo į kitą. Norėjo atsisakyti pranciškonų ir visa širdimi tarnauti lietuvių bažnytėlei, bet vyskupas Rūškys tam nepritarė. Petrauskas būtų turėjęs pereiti iš Seinų vyskupijos į Varšuvos vyskupiją. Čia niekas jam negalėjo užtikrinti, kad bus paskirtas dirbti lietuvių bažnytėlėje, nes ji priklausanti ne kurijai, bet kunigaikštienei Radvilienei. Nebuvo garantijos, kad vyskupo Rūškio įpėdinis nepasielgs kitaip.

Petrauskas turėjo rinktis: arba bėgios iš vieno Varšuvos krašto į kitą, arba atsisakys lietuvių. Pastarojo dalyko jis padaryti negalėjo, nes visos pastangos dėl lietuviškų pamaldų būtų nuėjusios niekais. Nusprendė, kad nepaliks lietuvių, kol nesuras tinkamo kunigo, kuris galėtų jiems patarnauti.

Vienas iš tokių žmonių buvo kun. Kulvietis. Jis gerai mokėjo lietuviškai kalbėti, buvo baigęs Kauno kunigų seminariją. Jam būtų patogu prie lietuvių bažnytėlės apsigyventi, nes jis buvo P. Gorskio gimnazijos prefektas. Deja, Kulvietis buvo lenkas ir jo kandidatūra  kunigaikštienei būtų nepriimtina.

Kun. A. Petrauskas savo atsiminimuose rašo: „Reikėjo tad ieškoti kito kunigo – tikro lietuvio. Kur tokis rasti? Varšuvoje, tiesa, kaip esu minėjęs buvo keletas lietuvių kunigų, bet kažin kuris ar panorės atvirai eiti su lietuviais? Ar nepabūgs lenkų statomų tokiems pinklių ir pravardžiavimų.

Neatmenu dabar, kas man pranešė, kad Pragos priemiestyje esąs jaunas dar kunigas lietuvis – kun. D. Lynertas, garsaus artisto Lynerto, kurio dainelės gramafonų plokštelėse dainuojamos, tikras brolis ar artimas giminaitis. Nutariau susipažinti su juo arčiau. Pasitaręs su savo padėjėjais, ir einu su vienu iš jų, rodos, su Palukaičiu į kun. Lynertą. Randu namieje. Jis visai nesibaido užimti siūlomos jam vietos, tik bijąsis, kad sunkiai galįs lietuviškai kalbėti. Mudu su draugu girdėdami jį gana lengvai lietuviškai kalbant, padrąsinome, ir jis pagalios sutiko, jei tik vyskupijos valdžia tam nesipriešinsianti.“

Petrauskas apie savo sumanymą pranešė kunigaikštienei. Ši nebuvo labai patenkinta. Radvilienei nepatiko, kad jis nori pasitraukti. Petrauskas bandė aiškinti, kad antai kai ateina velykinės išpažinties metas, jam reikia keliems mėnesiams išvažiuoti į provinciją lankyti kareivių stovyklas. Lietuviai tuo metu būtų palikti patys sau. Kunigaikštienė pripažino jam teisybę, bet pasiliko nepatenkinta. Apsimetė esanti abejinga. Palinkėjo sėkmės karo kapeliono pareigas einant, prašė neužmiršti lietuvių kolonijos ir Kūdikėlio Jėzaus bažnytėlės. „Visa tai, be abejo, aš pasižadėjau, – rašo kunigas. – Tuo mano vizitos pas kunigaikštienę ir užsibaigė. Tiesa, dar kartą lankiausi, atiduodamas paskutinę apyskaitą iš nuveiktų savo darbų ir iš duotų man išlaidoms pinigų. Viską išlyginome, apsiskaitėme ir atsisveikinome.“

Netrukus kun. A. Petrauskas išvyko atostogų į Lietuvą. Kūdikėlio Jėzaus bažnytėlės raktus perėmė kun. Lynertas. Po poros mėnesių kilo Pirmasis pasaulinis karas.

 varsuva4

Kun. A. Petrauskas, palikęs Varšuvą karo pradžioje, daugiau į ją nesugrįžo. Apie tolesnį lietuvių bažnytėlės likimą galėjo sužinoti tik iš kitų. Žinios apie Kūdikėlio Jėzaus bažnytėlę nebuvo linksmos. Kažkiek laiko ją valdė kun. D. Lynertas. Kaip jam sekėsi, neaišku. Į jo vietą buvo atsiųstas kunigas Jonas Alekna, MIC, po jo kunigas lenkas Visnievskis (Wiśniewski), MIC, kuris buvo pramokęs lietuviškai. Nuo 1928 m. lietuvių bažnytėlės rektoriumi paskirtas Stasys Vencius, MIC, 1927 m. lenkų valdžios ištremtas iš Punsko parapijos.

Per Antrąjį pasaulinį karą bažnytėlė buvo sugriauta. Išliko viena siena, kuri išardyta atstatant Varšuvą. Pirmųjų lietuviškų pamaldų Varšuvos lietuviams prisiėjo laukti iki 1958 m. Tų metų spalio 5 d. Res Sacra Miser bažnytėlėje šv. Mišias aukojo kunigas Česlavas Borovskis (Czesław Borowski). Jo lenkišką pamokslą į lietuvių kalbą vertė parapijiečiai. Tuoj po to kunigas Borovskis buvo iškeltas į Lomžos dieceziją, o jo vietą užėmė Kauno kunigų seminarijos auklėtinis kun. Prišmantas. Jis teišbuvo vos kelis mėnesius. Po jo kelis mėnesius lietuviams patarnavo lietuviškai mokantis kun. prof. Maikovskis (Majkowski). 1965 m. atėjo kunigas lenkas, kuris negerbė lietuvių kalbos. Lietuviai turėjo tenkintis vienkartinėmis šventosiomis Mišiomis. 1988 m. Varšuvos lietuviai vėl pradėjo klebenti Lenkijos katalikų bažnyčios vadovų duris. Daug permainų atnešė vyskupo Pauliaus Baltakio susitikimas su Lenkijos primu Juzefu Glempu (Józef Glemp). Nuo 1991 m. rudens Res Sacra Miser bažnytėlėje kartą per mėnesį lietuviams patarnauja kunigas Robertas Furman.

 (Pabaiga)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl