Taip seniai buvau girdėjęs baubojant galviją, kad išgirdęs pagalvojau, jog girdžiu žmogų… Pamaniau, kad draugas ateina ir juokauja, veršiu ar karve apsimeta… – pasakoja mano pažįstamas iš kitos Nemuno pusės.
Naujasis sodybų tuštėjimo metas ekonomiškai lyg ir pagrįstas, ir tai nekeltų baisių minčių, jeigu netuštėtų ir Gargždai, Baisogala, Liškiava, Merkinė, Perloja, kiti miesteliai ir miestai. Taip, beveik neliko raguočių tuose kaimuose, kur nėra ūkininko, užsiimančio pienininkyste. Nebent turėtum omeny kokį vyrą, kuriam žmona įstatė „ragus“. Tokius mūsų miestelio policininkų vadas vadina „briedžiais“… Jis, nepaisant žiaurios ir sunkios tarnybos, tebeturi idealizmo, poetinės bei filosofinės dvasios… Bet jau nebeliko šiame pasaulyje tokio Jono Dz., kuris prieš keliolika metų įkliuvo tam pačiam „šerifui“ – nešdamasis per miestelį butelį „pilstuko kaukolinio“. Vėliau tas Jonas pasakojo, kad policininkas jo, kaip bedarbio ir neblogo žmogaus, per daug nenubaudęs, bet atskaitęs tokį stiprų ir intelektualų pamokslą – lyg būtų ne policininkas, o griežtas klebonas… Gyvenimas, kai pasižiūri iš toliau, atrodo ne juodas, o žiauriai lyriškas. Štai neseniai susitinku tą patį policijos pareigūną, ne miestelyje, o laukuos, kur jis laisvu nuo tarnybos laiku išaria, apsėja žemės gabaliuką, javus augina. Ne tik todėl, kad myli žemę, o ir todėl, kad reikia rūpintis šeima. Pareigūno atlyginimas, deja, tragikomiškas. O darbo – pavojingo ir nervingo – per akis… Ir tik du policininkai likę miestelyje, o privalo aprėpti dar ir bažnytkaimį už dvidešimt km, ir dešimtis kaimų, kaimelių. O benzinas – žiauriai limituotas. O įvykių, įvykėlių… O žmonės? Jie, anot pareigūno, galėtų būti ir draugiškesni, bendruomeniškesni… Bet gal ne tik jų kaltė, kad nėra taip. Gal ir visų valdžiusiųjų ir dabar valdančiųjų kaltė, kad svetimi viens kitam vėl tapo žmonės. Jeigu nei darbininkas, nei smulkus verslininkas, nei kultūros darbuotojas neturi galimybių savo prakaitu užsidirbti ne vien juodai duonai, o ir nors mažai ekskursijai, neilgai kelionei ar vienai kitai knygai, tai… Vadinasi, ir laisvė lieka apribota. Ir, žiūrint iš apačios, gal stabiliausiai jaučiasi šeimos, kurias vadiname socialiai remtinomis. Vienose jų užaugę vaikai gal kurs geresnę ir stipresnę Lietuvą. Kiti gal sugebės ją tik melžti. Treti emigruos. Pasak premjero Andriaus Kubiliaus, emigracija – tai ne tragedija, o tik viena iš laisvės išraiškų… Bet filosofas Arvydas Juozaitis masinį tautiečių išvykimą įvardijo kaip masinę Lietuvos išdavystę.
Ar ir dėl to prieš 40 metų Kaune susidegino Romas Kalanta?
Mirties ir laisvės savanoris. Tautos jėgos ženklas. Gyvos ugnies akimirka.
Atsakyti tik „ne“ ar „taip“ nebūtų teisinga. Juk grįš išvažiavusieji, bet ne visi. Tik tie, kurie neišduoda. Tai gal ir gerai, kad kiti negrįš? Juk jie, jeigu, neduok Dieve, vėl okupacija, taptų išdavikais ir kolaborantais? Nebūtinai… Čia jau prasideda filosofijos ir poezija.
Ir „Poezijos pavasario“ festivalis jau skamba. Daug aukščiausio pasaulinio lygio poezijos turim. O kurį poetą ir kokią naują poezijos knygą šiandien tiktų skaityti prie R. Kalantos kapo ar toj vietoj, kur jis susidegino? Neabejoju: R. Kalantos vėlei ir laisvės dvasiai kaip tik būtų Sigito Birgelio „Septintas nakty“. Tai dešimtoji knyga poeto, gyvenančio Punske, andai lietuviškam krašte, kuris po 1920 m. nelygių ir kruvinų kovų atiteko Lenkijai.
Ypatinga tai knyga – jeigu skaitysi nenurimęs ir paskubom, tai ne ką bepajausi. „Septintą nakty“ reikia skaityti taip, lyg rengtumeis pokalbiui su pačiu savim ar su įsivaizduojamu dvasininku. Ir tuomet trumpuose, paprastuose, bet neprastuose eilėraščiuose atsiveria istorijos šiurpuliai ar švytėjimai, suvirpa autoriaus ar skaitančio būsenos, akistatos su Viešpačiu, laikino ir amžino santykiai.
Kadangi Punskas, Suvalkai, Seinai – tai kraštas, kur iki XIII a. pabaigos gyveno giminingi mums jotvingiai, tai ir Sigito poezijoj daug jotvingiškų temų. Ne paviršiumi einama, kartais atrodo, jog eilėraščiai parašyti ne dabar ir ne namuos, o dalyvaujant XIII a. įvykiuose Jotvos laukuose ar Šiurpilio pilyje. Knyga baigiasi poemėle „Juodoj nakty“, kur:
Šiurpily, Šiurpioj pily/ Erdvilo ranka/ nukirsta šuliny/ ilgisi kirvių,/ kalavijų iečių/…/ ir nukautas/ guli pagonis/ prie Kirsnos/ raumenų// ant smaigalio/ užnerta / galva jo/ ir šalimais kalavijas/…/ mano Prūsa/ mano Jotva/…/ po akmeniu parpuolu/ su akmeniu keliuos/…/ ir parvežė jį į Šiurpilį/ ir buvo sudegintas kūnas/…/ toli ant lygumų/ kalnelį supylė / statulą pastatė/ akmens statulą/ su akmens veidu/ su veidu atgręžtu į rytus/ su rytais atgręžtais į akmens veidą.
Paradoksas: šios naujos ir puikios poezijos knygos Lietuvos bibliotekose, deja, beveik ir nebus. Todėl, kad ją išleido „Aušros“ leidykla Punske, o tai jau užsienis, o Lietuvos kultūros ministerija, pasirodo, dabar negali pirkti bibliotekoms knygų, išleistų užsienyje. Nenumatyta… Knyga „Septintas nakty“, kurios išleidimą finansavo Lenkijos administracijos ir skaitmeninimo ministras, išleista kietai ir gražiai, tačiau tiražas – tik 300 egzempliorių. Ir jeigu tarsim, kad lietuvių visame pasaulyje alsuoja dar trys milijonai, tai vienas knygos egzempliorius teks dešimčiai tūkst. Šiurpus santykis… Jeigu skaitytume daugiau ir ne bet ką, tai geras knygas apsimokėtų leisti be ministerijų rėmimo, tūkstantiniais tiražais. Bet… Lyg perspėjimas dabar atrodo „Septintas nakty“: nebus panašiai pagarbinančių lietuvius ir latvius, jeigu ištiks mus prūsų ar jotvingių likimas. Todėl… Gyvybės daugiau!
Stasys STACEVIČIUS, poetas, publicistas
respublika.lt