Lietuvos menkinimas gal net t?kstantmet? vyksta iš Vakar? ir iš Ryt?, nes kaimynams nepavykus j?ga primesti krikščionyb?s, mes ilgiausiai išlikome senosios balt? kult?ros. Tačiau šis menkinimo stereotipas gyvas ir dabar. Žvelgiant ? istoriją galima teigti, kad kas valdo informaciją, tas valdo viską ? Vakar? link vald? Lenkija, o Ryt?, jau v?liau, ? Rusija. Dabar tenka tik steb?tis, kad po 1918 met? Nepriklausomyb?s paskelbimo m?s? valstyb?s pirmeiviams Augustinui Valdemarui, Ernestui Galvanauskui, poetui Oskarui Milašiui ir kitiems tiek daug teko d?ti pastang? ?rodin?jant Vakarams apie lietuvi? ir Lietuvos egzistavimą.
?Laisvas poži?ris ? praeit? ?manomas tik išlaisv?jusiose visuomen?se?, tod?l ?brandi istorin? kult?ra ir pilietin? visuomen? žengia lygia greta?[1], ? rašo vokieči? istorikas Karlas Schlogelis. Mes gyvename laisv?jančioje visuomen?je, jau galime skelbti ?vairias nuomones, kad ir kokios jos b?t? kontroversiškos, bet vis dar nedr?stame daikt? ir proces? vadinti tikraisiais j? vardais, nenutyl?dami n? menkiausios istorini? ?vyki? detal?s, kad ir kaip toji detal? kam nors b?t? nepriimtina, nes neatitinka išankstin?s su(si)darytos nuomon?s. Turiu omenyje istoriko Vyganto Vareikio straipsnius[2] apie Klaip?dos sukilimą, kuriuose kaip ?kiškio ausys? kyšo šališkas poži?ris ? Lietuvos istoriją ir jos atgimimo veik?j? menkinimo tendencijos, o kitaip manantys kaltinami ?nesigaudymu? ir neprofesionalumu.
Tuo buvau kaltinamas ir aš, kai savo straipsnyje ?Lietuvos drąsiausias politinis ir karinis žygis?[3] atskleidžiau vieno iš patriotiškiausi? beatsikuriančios Lietuvos politik? ? Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko ir Lietuvos Šauli? sąjungos pirmininko Vinco Kr?v?s-Mickevičiaus vaidmenis Klaip?dos 1922-1923 met? ?vykiuose. (Tarp kitko, n? vieno iš j? vardu net gatv? Klaip?doje n?ra pavadinta!) Šie vyrai tuo metu susidariusią geopolitinę situaciją Europoje panaudojo Lietuvos valstyb?s stiprinimui.
1922 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublika pagaliau ir Santarv?s šali? buvo pripažinta de jure, tačiau Ambasadori? konferencija vis tiek nesiryžo Klaip?dos atiduoti Lietuvai, nusprendusi, kad ?jei Klaip?da yra nat?ralus Lietuvos uostas, jis taip pat yra ir nat?ralus lenkams priklausančio Vilniaus krašto (j? jau užgrobto, bet dar nepripažinto ? V. T.) uostas?.[4] Tai rodo, kad Santarv?s šalys buvo lenk? propagandos tiesiog užhipnotizuotos, tod?l Klaip?dos atidavimą Lietuvai vilkino trejus metus. Perskaitęs istoriko Vyganto Vareikio straipsnius susidariau ?sp?d?, kad jis taip pat yra paveiktas didži?j? šali? propagandos, tod?l nutyli Lietuvai svarbius faktus. Stebina, kad savo teigin?, neva apie Klaip?dos sukilimą iš anksto žinojo pranc?zai ir lenkai, jis bando pagr?sti 1923 m. sausio 19 dienos Pranc?zijos dokumentu ir Lenkijos kovo 8 dienos informacija apie šioje operacijoje dalyvavusius Lietuvos kariuomen?s dalinius, nors sukilimas jau sausio 15 dieną baig?si lietuvi? pergale. Šie pav?luoti lenk? ir pranc?z? karini? tarnyb? dokumentai gal?jo praversti tik tolesn?se politin?se derybose, kaltinant Lietuvos vyriausybę. Prolenkiškai skamba ir Vareikio fraz? apie ?Lenkijos vadovaujamą sąjungą prie Baltijos?.[5] Kokia gal?jo b?ti Lenkijos sąjunga su Lietuva, jei ji nepripažino Lietuvos kaip tarptautinio subjekto (sąjunga galima tarp lygiaverči? subjekt?), paskelbusio nepriklausomybę anksčiau negu Lenkija, nes ši savo kariniais veiksmais ir klasta siek? Lietuvą tur?ti vienoje valstyb?je kaip viduramžiais ? Žečpospolitoje. Lenkija, iki 1918 m. b?dama vieno likimo su Lietuva, b?t? pasielgusi garbingai, jeigu bendros kovos su Rusijos bolševikais d?lei b?t? tarusis su Lietuva kaip su suverenu, tačiau ją užvald? imperin?s ambicijos, ir lenkai ?m?si karini? veiksm? prieš besikuriančią m?s? valstybę.
Isabelle Chandavoine knygoje ?Pranc?zmetis Klaip?doje ir kas po to (1920-1932)?, pagr?stoje istoriniais dokumentais, parodo, kaip anuomet didži?j? valstybi? vyriausyb?s, nekreipdamos d?mesio nei ? taut? apsisprendimo teisę, nei ? istorin? teisingumą, kovojo d?l savo valstybi? interes?. Santarv?s šalys, ypač Pranc?zija, kryptingai tenkino Lenkijos imperines užmačias, o tai privert? Lietuvą ieškoti paramos Soviet? Rusijoje ir Vokietijoje. Šališkas Lenkijos politikos palaikymas ir Klaip?dos krašto atidavimo Lietuvai vilkinimas paskatino griebtis šio drąsaus politinio ir karinio žygio ? organizuoti Klaip?dos sukilimą.
V. Vareikis rašo, kad ?geriausiai liudija ne atsiminimai, o archyviniai dokumentai?[6], bet čia pat, prieštaraudamas sau, plačiai cituoja ne?vardinto pranc?z? karininko, 1920 met? žiemą atsid?rusio šiaur?s šalies mieste Klaip?doje, ?sp?džius, pasitelkia Ypatingosios rinktin?s kario Jono Tapulionio atsiminimus. Bet Kr?v?s atsiminimai, parašyti apie 1952 metus, jam gyvenant Filadelfijoje, Vareikio visiškai nedomina, nors jie yra autentiškas šaltinis, kalbantis apie Šauli? sąjungos pasirengimą Klaip?dos žygiui. Sugretinus Kr?v?s atsiminimus su archyviniais dokumentais, karinink? raportais ir žinant, kokia politin? trintis vyko tarp didži?j? Europos valstybi?, aišk?ja premjero E. Galvanausko ir Šauli? sąjungos pirmininko V. Kr?v?s vaidmenys organizuojant Klaip?dos sukilimą, nors Vareikis rašo, kad ?? šiuos klausimus kol kas neatsakyta?[7]. Taigi autorius pateikia pranc?zo ?sp?džius kaip dokumentą, o Vinco Kr?v?s atsiminimus apie Šauli? sąjungos veiklą pasirengiant sukilimui nutyli. Istorikas priekaištauja man, kad citavau ?Vinco Kr?v?s memuaruose išd?stytas mintis?, teigia, neva ?pačiame tekste apstu klaid? ir netikslum??[8]. Tiesa, joki? mano klaid? nenurodo, nebent tai, kad karin? pranc?z? buvimą prie Vokietijos rytin?s sienos pavadinau ?karine baze?. Bet juk planuoto Klaip?dos ?freištadto? ? laisvojo miesto ? glob?jos tur?jo b?ti Pranc?zija ir Lenkija, tod?l pranc?z? karin?s baz?s tikimyb? buvo visiškai reali. Mano ?žvalgą patvirtina ir Chandavoine teiginys: ?Planas si?l? sukurti laisvąj? Klaip?dos miestą, kuris b?t? pranc?z? protektoratas. Kraštą tur?jo valdyti pranc?z? komisaras?[9]. Pasak ?žymaus tarptautin?s teis?s žinovo prof. Mykolo Riomerio, nesnaud? ir lenkai, kurie ?gavę Gdanską ir Vilni?, nor?t? užsitikrinti postą ir Klaip?doje, iš kur gal?t? tur?ti didesnę ?taką visiems Ryt? pr?sams ir ilgainiui prijungt? juos prie savo valstyb?s. Tai b?t? ir Lietuvos prijungimo etapas ir susidaryt? vientisa teritorija nuo Gdansko iki Dauguvos?[10].
Aukščiau min?tame savo straipsnyje iš esm?s neprieštaravau Vygantui Vareikiui d?l to, kas išvadavo Klaip?dą, bet papildžiau jo teiginius ir atskleidžiau poži?rio, menkinančio Lietuvą ir Vinco Kr?v?s vaidmen? Klaip?dos sukilime, neobjektyvumą. O termino ?istorin? teis??, kur? man priskiria Vareikis, apskritai nevartojau.
Toliau istorikas rašo: ?Diskusijos d?l Vinco Kr?v?s-Mickevičiaus, šauli? ir savanori? vaidmens, rengiant sukilimą, tebesitęsia […]?[11]. Tiesa, toliau pats sau prieštarauja: ?Istoriografijoje gana detaliai išanalizuota, kaip Lietuvos šauli? sąjunga ?sitrauk? ? Klaip?dos vadavimo reikalus?[12]. Remdamasis Kr?v?s ir kit? dalyvi? atsiminimais, archyviniais dokumentais bandžiau atskleisti, kaip premjero Ernesto Galvanausko slaptasis Klaip?dos išvadavimo planas siejosi su Šauli? sąjungos savarankiškai rengtu sukilimu, nes šauliai ir net j? vadovyb? nieko nežinojo apie Lietuvos kariuomen?s štabo organizuotą Ypatingosios paskirties rinktinę. Vadinasi, Klaip?dos išvadavimo žygis buvo rengiamas dviem lygiais: ypač slaptu vyriausybiniu ir visuomeniniu ? Šauli? sąjungos iniciatyva. Niekas nežinojo, kaip šis žygis baigsis, nes?km?s atveju Vyriausyb? gal?t? atremti Santarv?s valstybi? kaltinimus, tik suversdama visą kaltę visuomeninei organizacijai ? Šauli? sąjungai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ? istorines aplinkybes, ?vertinant Galvanausko išmintingą taktiką ir ?d?miai skaitant Kr?v?s atsiminimus. Čia ir pasireišk? Premjero ?žvalgus gudrumas, atnešęs s?kmę išvaduojant Klaip?dą, o v?liau ir vedant derybas su Santarv?s šalimis. Vareikis tokią Galvanausko taktiką vadina ?makiavelišku manevru!?[13], tuo menkindamas Lietuvos Vyriausyb?s vadovo autoritetą. Nor?čiau priminti jam Galvanausko žodžius, pasakytus aptariant Klaip?dos operacijos sud?tingumą: ?Nereikia užmiršti, kad turime reikalą su karo laim?tojais, tapusiais pasaulio likimo sprend?jais ir dargi d?ka lenk? pastang? mums labai nepalankiais?[14]. Premjero žodžiai aiškiai atskleidžia, su kuo turime reikalus. Norint, kad s?km? lyd?t?, reikia veikti gudriai ir slaptai.
Čia vert?t? pažvelgti ? 1920-?j? rudens ?vykius, kai Lietuvos kariuomen? sutriuškino generolo Želigovskio kariuomenę prie Širvint? ir Giedraiči? ir kariams atsiv?r? galimyb? susigrąžinti Vilni?. Deja, tuometin? Lietuvos vyriausyb? (premjeras Kazys Grinius) parod? politin? ?šiaudad?šiškumą? ir pakluso Antant?s šali? atstov? reikalavimui nežygiuoti ? laisvą Vilni?. Beje, vertindamas š? žyg? Vareikis neišveng? Lietuvos istorini? fakt? iškraipymo. Antai jis rašo: ?Po karinio […] pralaim?jimo kovose d?l Vilniaus krašto?[15]. Mano t?velis Jonas, ši? m?ši? dalyvis, pamenu, pasakojo, kad šis kari?, aukojusi? savo gyvybę, pažeminimas buvo aplaistytas kari? ašaromis. Politik? sprendimu kari? ryžtas ir didvyriška pergal? buvo sutrypta lapkričio purve, o šis aklas paklusnumas Antant?s valstybi? nurodymams atneš? nepataisomas problemas Lietuvai visą tarpukar?. Taigi jau buvo patirta, kaip paklusus Lenkijos veikiamiems Antant?s valstybi? nurodymams, galima sužlugdyti visą valstybę.
Mano teigin?, kad sukilime kartu su šauliais dalyvavo 300 klaip?dieči? (tur?jau omenyje Klaip?dos krašto gyventojus), Vareikis pavadino mitu. Savo nuomonei pagr?sti istorikas pasitelk? kario Jono Tapulionio atsiminim?, parašyt? emigracijoje Kanadoje, ištraukas. Bet ar eilinis karys gal?jo žinoti, iš koki? asmen? buvo suformuotos trys kovotoj? grup?s? Juk sukil?li? buvo daugiau kaip t?kstantis. Antra vertus, šie kario atsiminimai patvirtino vokieči? generolo Hanso von Seeckto ištartus Kr?vei žodžius: ?Galite b?ti ram?s, nei vienas vokietis nei vieno š?vio ? juos nepaleis?[16]. Iš tikr?j? jis aprašo, kaip draugiškai Klaip?dos krašto vokieči? žandarai sutikdavo sukil?lius. O gyventoj? nuotaikas atskleidžia Tapulionio sakinys: ?Klaip?doje kalbama, kad visais keliais ateina t?kstančiai ?buntinink?? (sukil?li? ? V. T.). Vienas senelis atsiklaup? ant kelio, pasir?m? lazda ir, akis pak?lęs ? dang?, pasak?: ?Dabar galiu mirti, jau pamačiau lietuviškus ?žalnierius?[17] (karius ? V. T.).
Pats sau prieštaraudamas, Vareikis rašo, kad Klaip?dos sukilimo parengimo darbuose mažlietuvi? aktyviai dalyvavo: ?(…) krašte imta steigti Mažosios Lietuvos gelb?jimo komitetus […]. Pasak E. Simonaičio, ne visi komitet? nariai žinojo, kokiu b?du bus gelb?jamas Klaip?dos kraštas?[18]. Savaime aišku, kad parengiamuoju metu buvo laikomasi ypatingo slaptumo. ?Šauli? ir partizan? (esanči? Klaip?dos krašte ? V. T.), buvusi? Šauli? sąjungos pavaldume, b?rius, tur?jusius dalyvauti Klaip?dos operacijoje, prad?ta formuoti 1922 m. gruod??[19], ? rašo istorikas, vadinasi, pripaž?sta lietuvinink? dalyvavimą. Priminsiu, kad Klaip?dos krašte veik? Šauli? sąjungos padalinys, vadovaujamas Jurgio Bruvelaičio, o dalyvauti sukilime buvo šauli? pareiga. 1922-?j? gruod? karo lak?nas Steponas Darius, pasi?męs atostog?, atvyko ? Klaip?dos kraštą ir iki Kal?d? ten agitavo ? apsilank? Priekul?je, Šilut?je, Bajoruose, Rusn?je, Viešvil?je, Smiltyn?je. V?liau jis raš?: ?Slaptas sukil?li? eili? organizavimas skyrium ?jo sparčiai ir energingai?[20]. Archyviniai šaltiniai nurodo: Klaip?dos krašto savanori? susirinko 315 vyr?. Apie lietuvinink? dalyvavimą byloja ir vieno iš žygio didvyri? majoro Mykolo Kalmanto (Kalmantavičiaus) slaptasis raportas[21], kai 1923 m. sausio 16 d. tapęs Klaip?dos ginkluot?j? paj?g? vadu jis paskelb? kreipimąsi ? vietos gyventojus ir buvo sudarytos dar 3 kuopos (per 300 asmen?) iš Klaip?dos krašto gyventoj?. Ten pat ?vardijami ir dalyviai su b?dingomis mažlietuvi? pavard?mis. Remdamasi Pranc?zijos ir Lietuvos archyvais apie lietuvinink? dalyvavimą rašo ir Chandavoine: ?Klaip?dos gyventojai iš ties? prisid?jo prie sukil?li?, kai tik Pranc?zijos komisaro b?ri? pergal? tapo nelabai tik?tina?[22]. Peršasi išvada, kad Klaip?dos krašto sukil?liai vis d?lto dalyvavo šioje operacijoje, tod?l vadinti tai ?mitu? n?ra jokio pagrindo. Taip ir diegiamas Lietuvos menkinimo stereotipas.
Vareikis piktinasi: ?Turčinavičius teigia, kad kauniečiai rinktinę džiaugsmingai išlyd?jo su orkestru […]?. Ne ?Turčinavičius teigia?, o Chandavoine taip rašo. Juk aiškiai nurodyta, kad tai citata iš jos knygos.
Šauli? sąjungos pasirengimas Klaip?dos žygiui vyko atsietai nuo Vyriausyb?s plano, tod?l nat?ralu, kad 1923 m. sausio 3-5 d. Galvanauskui su Polovinsku, Žiliumi, Simonaičiu ir Bruvelaičiu derinant ?paskutines žygio ? Klaip?dą detales?, ?Kr?v? ? tą sukilimą nebuvo pakviestas?[23]. Š? Vareikio sakin? galima suvokti kaip Kr?v?s autoriteto menkinimą. Nei Kr?v?, nei Šauli? sąjunga netur?jo žinoti apie Lietuvos kariuomen?s parengtą Ypatingosios paskirties rinktinę, tod?l Kr?v? ir nedalyvavo slaptame vyriausyb?s pasitarime (?? tą sukilimą? ? pagal V. V.), juolab kad jo pareigos Šauli? sąjungoje buvo politinio pob?džio ? rašytojas tuo metu jau profesoriavo Lietuvos universitete Kaune.
Kr?v? Berlyne kalb?damasis su Vokietijos generolu Hansu von Seecktu suabejojo, kad sukilimas gali ir nepasisekti. ?Pasiseks, tik neatid?liokite, kad lenkai ne?sikišt?, o pranc?zai nesipriešins. […] jie d?l lenk? nepanor?s aukoti n? vieno savo kareivio?[24], ? atsak? generolas. Ir šie jo žodžiai yra visiška priešingyb? Vareikio išvadai, kad ?desantas iš laiv? (Pranc?zijos ? V. T.) ?Algerien?, ?Senegalais? ir ?Voltaire?, atplaukusi? ? Klaip?dą, b?t? nušlavęs lietuvi? sukil?lius?[25]. Generolo von Seeckto mintis patvirtina, kad vokieči? slaptosios tarnybos stropiai atliko savo darbą ir žinojo pranc?z? kariški? nuotaikas bei kartais atsiveriančius kariški? ir politik? prieštaravimus. Taip pat atskleidžia m?s? istoriko ano meto politin?s situacijos Pranc?zijoje nežinojimą. Po Didžiojo karo buvo prab?gę penkeri metai ir Pranc?zijos vyriausyb? suvok?, kad viešoji nuomon? nepakęst? naujo karinio konflikto Europoje. Matyt, tod?l pranc?zai, per sukilimą netekę dviej? savo kari?, ? lietuvi? pergalę reagavo tik protestais. Tuo metu Vokietijos spauda ?rodin?jo, kad Klaip?dos ?vykius suk?l? silpni ir apsileidę pranc?zai, kaltino Pranc?ziją dar ir tuo, kad už?musi vakaruose R?ro baseiną ji sulauž? Versalio taiką. Beje, galima prielaida, kad ryžtingi Lietuvos veiksmai susigrąžinant Klaip?dą leido Pranc?zijos vyriausybei atsikratyti lenk? pernelyg dideli? reikalavim? ir jau tapusi? ?kyriais sąjunginink?.
Pabaigoje apie pergalingą Klaip?dos žyg? knieti pasakyti, kad ko nepadar? Vytautas Didysis po Žalgirio m?šio, tai po penki? šimt? met? atliko Ernestas Galvanauskas ir Vincas Kr?v?-Mickevičius. Jiems vadovaujant, j? diplomatin?mis pastangomis, kari?, šauli? ir savanori? j?gomis Klaip?dos kraštas buvo susigrąžintas, o ne ?užimtas?, kaip ?rodin?ja Vareikis, menkindamas Lietuvos istoriją ir kvestionuodamas Versalio nutarimus. Na, o pats dz?kas Kr?v? tuo metu kukliai prasitar?: ?Teko mums, šauliams, prabilti savo žod? ir j?ga pakreipti Klaip?dos likimą taip, kaip pridera Lietuvai, kaip teisyb? reikalauja. Ir m?s? prot?vi? žem? gr?žo prie savo motinos Lietuvos?[26]. Šveicar? kilm?s amerikietis prof. Alfredas Erikas Sennas Klaip?dos operaciją pavadino: ?Tai buvo drąsiausias Lietuvos politikos žygis?[27]. O šiandienos m?siškis istorikas Vygantas Vareikis užbaig? savo straipsn? šia mintimi: ?Lietuva […] realizavo avanti?ristin? žyg??[28]. Tuo jis atsiskleid?, jog yra valdomas Lietuvos menkinimo stereotip?, tačiau tenka j? užjausti, nes didelei tautos daliai Lietuvos okupacijos laikmečiai išugd? tapatyb?s duobes ir nevisavertiškumo jausmą. Čia ir v?l nor?čiau pacituoti istoriką Karlą Schlegel?: ?Kuo skubiau reikia sukurti […] erdvę, kurioje nekilt? pavojus net skirtingiausioms istorijos interpretacijoms…?.
Vladas Turčinavičius
2009 m. kovo 11 d.
[1] K. Schlogel, Atminties vietos ir sluoksniai, Kult?ros barai, 2009, nr. 2, p. 8.
[2] V. Vareikis, Gaj?s mitai, arba Kas ?atvadavo? Klaip?dos kraštą, in: Kult?ros barai, 2008, nr. 4, p. 18-21.
V. Vareikis, Klaip?dos krašto už?mimas: dokumentai prieš mitus, in: Kult?ros barai, 2009, nr. 2
[3] Kult?ros barai, 2008, nr. 10, p. 16-21.
[4] I. Chandavoine, Pranc?zmetis Klaip?doje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, p. 31.
[5] Kult?ros barai, 2008, nr. 4, p. 19.
[6] Kult?ros barai, 2009, nr. 2.
[7] Ten pat, p. 18.
[8] Ten pat, p. 18.
[9] I. Chandavoine, Pranc?zmetis Klaip?doje ir kas po to (1920-1932), Vilnius, Žara, 2003, p. 47.
[10] Vytautai, 2003, nr. 1, p. 9.
[11] Kult?ros barai, 2009, nr.2, p. 18.
[12] Ten pat, p. 20.
[13] Ten pat, p. 20.
[14] V. Kr?v?, Bolševik? invazija ir liaudies vyriausyb?, Vilnius, Mintis, 1992, p. 100.
[15] Kult?ros barai, 2009, nr. 2, p. 25.
[16] Kult?ros barai, 2009, nr. 2.
[17] Ten pat, p. 23.
[18] Ten pat, p. 19, 20.
[19] Ten pat, p. 21.
[20] V. Kažukauskas, ?Lituanikos? didvyris gr?dinosi ir Klaip?dos grąžinimo kautyn?se, Lietuvos rytas, 1998 m. sausio 15 d., nr. 11.
[21] LCVA, F. 523, Ap. 1, B. 10, P. 41.
[22] I. Chandavoine, op. cit., p. 66.
[23] Kult?ros barai, 2009, nr. 2, p. 22.
[24] V. Kr?v?, op. cit., p. 107.
[25] Kult?ros barai, 2009, nr. 2, p. 25.
[26] V. Kažukauskas, Sausio p?ga neužpust? laisv?s žygio, Lietuvos rytas, 1993 m. sausio 12 d., nr. 6. (Trimitas, 1924 m.)
[27] A. E. Senn, The Great Powers, in: Lithuania and the Vilna question 1920-1928, Leiden, 1966, p. 108.
[28] Kult?ros barai, 2009, nr. 2, p. 25.