Mes kreipiamės į Jus, savo kolegas rašytojus, menininkus ir kitus Lenkijos intelektualus, kurie visada vertino ir puoselėjo veiksmingą Lietuvos ir Lenkijos kultūrų dialogą, pagrįstą supratimu ir pagarbos dvasia.
Jūs gerai suprantate kalbos ir kitų etninių vertybių reikšmę Lenkijos ir Lietuvos istorijoje, galite tuos klausimus puikiai analizuoti ir paaiškinti. Padėkite ir kitiems juos svarstant bei priimant valstybinius sprendimus.
Esame labai susirūpinę dėl lietuvių kalbos išlikimo stiprėjant anglų ir kitų didžiųjų pasaulio kalbų vaidmeniui šiandienėje kultūroje ir politikoje ir labai apgailestaujame dėl šių metų pradžioje priimto sprendimo uždaryti dar tris pagrindines lietuviškas mokyklas Lenkijoje – Seinų–Punsko krašte.
Mūsų rūpestis susišaukia su 2011 metais paskelbtu Europos Tarybos ekspertų įvertinimu, kaip Lenkija vykdo Europos regionų arba tautinių mažumų kalbų chartiją. Išvadose konstatuota, kad būtina pakeisti dabartinį mokyklų finansavimo modelį, kadangi jis neužtikrina lietuviškų mokyklų veiklos tęstinumo Seinų–Punsko krašte, etninėse lietuvių žemėse.
Juk iš devynių lietuviškų mokyklų ir penkiolikos, kur lietuvių kalba buvo dėstoma kaip dalykas šiandien teliko penkios. Nuo rudens Lenkijos lietuviai neteks dar trijų mokyklų, kurios yra ne tik jaunosios lietuvių kartos ugdymo institucijos, bet ir lietuviškų kaimų kultūros gyvenimo židiniai. Pasiliktų tik viena pagrindinė mokykla Punske su lenkiškomis ir lietuviškomis klasėmis. Tai būtų didelis smūgis visam krašto lietuviškam tapatumui. Gerai žinom, kaip staigiai jis tirpsta ten, kur nelieka lietuviškų mokyklų.
Ką daryti?
Mūsų šalys oficialiai savo santykius grindžia pariteto pagrindais. Taigi ir teisinė bazė tautinėms mažumoms Lenkijoje turėtų būti tokia pat kaip ir Lietuvoje. 1994 m. sudarytoje Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimo sutartyje yra aiškiai užfiksuota, kad abi pusės įsipareigoja nebloginti švietimo situacijos. Be to, Lenkijos pusė tada įsipareigojo, kad 80 proc. bus padidintas finansavimas mokykloms Punsko krašte.
Lietuva, teturinti vos tris milijonus gyventojų, išlaiko tautinių mažumų mokyklas, tarp jų net 81 mokyklą su lenkų dėstomąja kalba, aprūpina jas lenkiškais vadovėliais. Ginčas, kuris šiuo metu vyksta Lietuvoje dėl lenkiškų mokyklų, tėra rūpestis dėl valstybinės lietuvių kalbos egzamino vienodų reikalavimų visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, tačiau jis sprendžiamas, o per kelerius metus bus visiškai išspręstas. Asmenvardžių rašybos klausimai neturėtų būti siejami su mokyklų padėtimi.
Lenkijos lietuviai niekada nereikalavo palengvinto lenkų kalbos mokymo nei brandos egzamino, nes jie, nors ir gyvena etninėse savo žemėse, yra lojalūs Lenkijos piliečiai ir suvokia, jog privalo puikiai mokėti valstybinę lenkų kalbą. Jie myli ir vaisingai puoselėja savo tėvų žemę: Seinų–Punsko kraštas yra priskiriamas prie pavyzdinių Lenkijos regionų ir žemės ūkio, ir turizmo, ir vietos savivaldos prasme.
Manome, kad tautinė lietuvių mažuma nusipelno Lenkijos Respublikos vyriausybės deramos pagarbos ir teisingumo.
Tikime, kad Lenkijos Respublika sugebėtų išlaikyti tris mažytes lietuviškas kaimo mokyklėles, kurioms kasmet tereikia surasti Valstybės biudžete apie porą milijonų zlotų.
Labai norėtume būti tikri, kad gali ir turi būti sustabdytas lietuviškų mokyklų uždarymo Lenkijoje procesas. Tereikia giliau suvokti jo reikšmę ir galimus padarinius. Tik gerbdamos tautinių mažumų interesus mūsų šalys gali tęsti ilgaamžę geros kaimynystės tradiciją.
Vilnius
2013 04 05