(Tęsinys)
Su poeto Antano Baranausko atminimu Varniuose susijusi ne tik seminarija, bet ir į šiaurės rytus nuo miestelio laukuose dunksantis Tolės kalnelis. XIX a. I pusėje keletas seminarijos klierikų susidėję pastatė jame šv. Mergelės Marijos koplytėlę. Praėjo pusantro šimto metų, o koplytėlė ten ir šiandien tebestovi, vis atnaujinama vietinių žmonių pastangomis, saugoma ramybę skleidžiančių ąžuolų ir uosių. A. Baranauskas ją aprašė savo jaunystės kelionių vaizdelyje „Atsiminimai“. Tai buvusi mėgstamiausia seminaristų pasivaikščiojimų vieta, jų kelionės tikslas: „Apačioje lygumos, krūmai ir kalvos, it kaspinas vejasi platus vieškelis, kerta horizontą, o užpakalyje nueina į tolius. Mūsų motina Katedra su romiu džiaugsmu šauna bokštais iš užu kalno <…>. Ir kyla nuostabios mintys ir nuostabios kalbos, pamažu tyloje subrendusios sieloje<…>. Kai sielą atgaivina širdinga malda, mes vėl linksmi, laisvi ir blaivūs. O širdyje, kaip rasotoje gegužės pievoje, ir gaivu, ir ramu, kaip namie.“
1845 m. seminarijos rektoriumi paskiriamas M. Valančius. Tvirtas, savarankiškas, nemėgstantis pataikūnų ir nebijantis priešų, jis rūpinosi, kad pritrauktų kuo daugiau jaunų, gabių profesorių, įvedė griežtą drausmę ir tvarką, rūpestingai žiūrėjo, kad reguliariai vyktų paskaitos, pats buvo stropumo ir tvarkos pavyzdys. Vyskupas neslėpė, kad pats rašo – darė tai viešai, seminarijos sode, kartu ir jaunimą ragino kibti į mokslą, darbą, „Tėvynės dalykų mokėjimą“. Gavo leidimą sakyti pamokslus klierikams žemaitiškai, bibliotekoje kaupė mokslines, taip pat lietuviškas knygas, platino tarp profesorių ir seminaristų S. Daukanto „Būdą“ ir „Dainas“. 1850 m. tapęs vyskupu, jau pirmajame ganytojiškame laiške įsakmiai pabrėžė, kad pamokslai turi būti sakomi žemaitiškai, lietuviškai, latviškai – taip, kad suprastų klausytojai, visai neminėdamas lenkų kalbos. Su didele meile ir rūpesčiu laiške kreipėsi į paprastus žmones, vadindamas juos žmonelėm, meilingais katalikais ir prašydamas: „Neužmirškite manęs maldose savo.“ „Prie Žemaičių vyskupijos, o ir prie visos Lietuvos religinio bei kultūrinio gyvenimo vairo stojo naujas, pajėgus, taurus ir pasišventęs vadovas – pirmas šio krašto vyskupas, kilęs iš paprastų žmonių“ (J. Tarvydas). M. Valančiaus vyskupavimo laikus galima vadinti Varnių sužydėjimo laikais. Ne veltui ir šiandien žmonėse tebeklaidžiojančiuose prisiminimuose apie vyskupą neišgirsi nė vienos kritiškos minties – tik didelė pagarba, pabrėžiant jo širdies gerumą, paprastumą, užuojautą nelaimingiems, raginimą šviestis, kalbėti motinos kalba, būti blaiviems, doriems, darbštiems. Daug rašyta apie įvairiašakę M. Valančiaus veiklą, jo nuopelnus švietimui, katalikybei, gimtojo žodžio gelbėjimą spaudos draudimo metais, knygnešių veiklos organizavimą, apie vyskupo bendradarbiavimą su istoriku S. Daukantu, gyvenusiu Varniuose nuo 1850 iki 1855 metų ir padėjusiu M. Valančiui kurti ir prižiūrėti mokyklas, planuoti Žemaičių akademijos ir lietuviško laikraščio steigimą.
1863 metų sukilimas ir liūdna jo baigtis buvo paskutinis skambus, iškilmingas ir kartu gedulingas akordas, reiškęs Varnių žydėjimo pabaigą. Vyskupijos kurija buvo iškelta į Kauną, kur vyskupas buvo nuolat sekamas caro žvalgybos, jam uždedamas namų areštas, nebeleidžiama atvykti į Varnius, pailsėti taip mėgtame ir savo rankomis sodintame sode. 1865 m. į Kauną pradėta kelti ir kunigų seminarija. Vyskupijos pastatai, seminarijos rūmai, kanauninkų namai perduoti čia atkeltam Rusijos kariuomenės Dono kazokų pulkui. 1893 m. kaip tik iš Varnių iškviesti kazokai žudys ir prievartaus kražiškius, pasiryžusius iki mirties ginti savo šventovę. Kokia negailestinga likimo ar istorijos grimasa!
Būta ir vėliau Varniuose šviesuolių – po vieną jie sužibėdavo šioje padangėje, nors šiaip jau gyvenimas čia tekėjo ramiai, vienodai, negarsiai – kaip Varnės upelio vanduo, savo čiurlenimu beprašnekinantis gal tik pakrančių žilvičius ir žvirblius…
Tyliai per Varnius 1866 metais pervažiavo ir jauna Julija Žymantienė (dar ne Žemaitė!) su vyru Laurynu ir pirmagime Onike. Apsistojo netoli – Rumšiškio vienkiemyje, Klubokų pamiškėje. Rumšiškyje jai gimė antroji dukrelė – Juzikė. Neilgai Julija čia brido gyvenimo purvą. 1867-aisiais Žymantai išsikėlė kitur, nes bajorams Beniuševičiams, Julijos tėvams, jaunosios šeimos ūkininkavimas nelabai tetiko. Rumšiškyje liko gyventi Julijos sesuo Juzefa, ištekėjusi už neturtingo bajoro Albino Šileikos. Julija ir vėliau čia apsilankydavo, tik ne geru gyvenimu tėvams pasidžiaugti, oi ne!.. Atbėgdavo pasiguosti vyro išbarta ar net primušta. Varniuose gyveno jos sesuo Emilija – Varnių davatkėlė, kuri žiemą pasiimdavo Julijos vaikus pas save, mokė skaityti, poterių. Žemaitės tėvai ir visos trys seserys palaidoti Varnių kapinėse. Julija daugiausia bendravo su Petronėle, kuri buvo mačiusi pasaulio, praprususi – vertė iš lenkų kalbos, pati bandė rašyti. Jos ginčijosi, nesutarė tikėjimo klausimais, bet mylėjo viena kitą. Grįžusi iš Amerikos 1921 m., Julija sužinojo, kad Petronėlė mirė. „… norėjau ant Matkibožos Varnius pasiekti. Kad būč žinojusi <…>. Gaila, kad nuo Tavęs per vėlai gavau tokią skaudžią žinią – nebematyti savo seselės. Dabar Varniai manes nebetraukia“ (iš laiško anūkei Elzei).
Šileikų giminės palikuonys ir dabar tebegyvena Klubokuose. Pagal giminės tradiciją šeimoje vienas sūnus vis būdavo krikštijamas Albinu. Paminklas Varnių kapinėse ženklina Žemaitei artimiausių žmonių amžinojo poilsio vietą.
Varniuose, kad ir neilgai, gyveno rašytojas kunigas Julijonas Lindė-Dobilas. Čia jį buvo atvedusi draugystė su Naujųjų Varnių parapijos klebonu Antanu Juozapavičium, kurį Dobilas vadino savo Mefistofeliu. Susidraugavę jaunystėje Raseinių krašte, jie abu vėliau atsidūrė gretimose parapijose Latvijoje. 1909 metais A. Juozapavičius grįžo į Lietuvą, paskirtas į puikią Varnių parapiją, o švelnų, nepraktišką Dobilą, nuošalioje Lyvenbėrzės parapijoje pradėjusį kurti romaną „Blūdas“, „slegia ūkio rūpesčiai, erzina nesėkmės“ (R. Šaltenis), ir jis kreipiasi į savo draugą: „Gelbėk!“ Kunigas A. Juozapavičius taip sutvarko reikalus, kad J. Lindė tik formaliai yra Senųjų Varnių parapijos vikaras, o iš tikrųjų tik ilsisi ir rašo savo kūrinį, apgyvendintas geriausiame A. Juozapavičiaus klebonijos kambaryje, globojamas klebono ir jo sesers Emilijos. 1912 m. „Blūdas“ jau buvo išspausdintas. Dobilas išvyko iš Varnių, bet į juos vis skrido laiškai „Beatričei“ – Miliutei… Ši romantiška draugystė gražiai aprašyta Rapolo Šaltenio knygoje „Tarp dangaus ir žemės“.
(Bus daugiau)
Vlada Čelutkaitė-Vengrienė, punskas.pl