Mamos dziena mūsiškai

Mes, Lenkijos lietuviai, net ir mamos dzienų kitap švencam nei Lietuvoj ar Lenkijoj. Tas kitap, raiškia dzvigubai, vienų arba kitų dzienų. Tai raiškia kap? Lenkijoj motinos dziena minima gegužės dzvidešimc šaštų, o Lietuvoj – pyrmų gegužės sekmadienį. Tai tas, kas nori ir kam pacinka, tas švenca tep, kap valstybėj, o kas jauca dzidesnį arcimumų Lietuvai, tas mamas apila gėlėm gegužės pradzoj. Kap minėjau, yra da ir tracas būdas švęsc motinos dzienų. Galima ir tadu, ir tadu. Čudniau būc negali, nu ne? Iš kur tai acirado? Ba, kap žinia, da ne tep seniai nelabai kas šventė, kap sakoma, lietuviškai.

Kodė iš viso apė tai rašau? Nugi todė, ba įdomiai pasižūroma in tuos, kas lakia per miestelį su glėbiais gėlių, o da mamos dziena už kalnų. Pradėc raikia no to, kad visose mūs lietuviškose mokyklose motinos dziena minima 26-tų – pagal lenkiškų tradicijų. Acimenu, kad tep yra no iks metų ir niekas nepaskeitį. Tep cikrai nėra pagrindo kažkų keisc. Paskui jau kap perėjau in gimnazijų, paskui liciejų, kap pradėjau šokc „Jotvoj“, buvo organizuojami dzideli motinos dzienos koncertai. Per juos visi šokėjai plaukėm pas savo mamas no scenos, kad ko graicau padovanoc gražasnį arba „prastesnį“, daugiausia kitų vaikų patryntų, tį kokių gėliukį. Kas šoko „Jotvoj“, tas žino, kas darydavosi užskulisiuosia per koncertus, kokia baisi spūscis, diskusijos ir pasistūmdzymai. Nu, tai tokiu madu atšvęsdavom tų gražų progų. Iš vienos pusės, gerai, ba žinojom, kad jau cikrai nesduos netyča pamiršč pasveikyc mamos. O vaikam taikydavosi daug dalykų pamiršč, ba nieko nebuvo svarbiau už zabovas lauki ir kasdzieninius vaikų suvėjimus kaimi. Beigus liciejų, su ašarom palikus „Jotvų“, nusgrabojau in Lietuvų studijuoc. Ne in temų, alė baisiai fainu tį buvo. Nu, ir kap visa Lietuva šventė, tep ir aš šventiau. Kitap neisivaizdavau. Kap grįžau in tėviškį, tęsiau tradicijų, katrų perdavė „Jotva“ ir… laba diena. Klausia manį vienas kitas: „Kapgi tu ca mamų sveikini gegužo pradzoj?“ O va, tep! Lietuviškai! Ir kad nebūtų, kad cik aš tokia čudnesnė, yra daugiau tokių, katriej daro tep, kap aš. Alė paskui atėjo tokias momentas, kad man prieš mamų durna pasidarė, kad (j)į negauna gėlukės gegužo 26 dzienų. Šimtus rozų sakė, kad jai jokio skyrtumo, svarbiausia, kad vaikas tį kadu pasveikina. Nu, tep, alė kažkap man tį ko brokas buvo. Nu tai tep išėjo, kad mamų sveikinu du rozu mėnasin. Sakytau, dosniai, alė ar patrūksiu no to? Vienų datų padovanoju gėlių, o kitų žodzų. Tai va šitep švenca daugiau mūsiškių, cik ne visi sviecina. O ar ca kų ne tep darom? Kurgi?! Gegužinių maldų Marijai čėsas. Mamas, motinas, močutes galima bucuoc visų gegužį! O tep cikrai tai visų gyvenimų – ir be progos.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl